Šiuolaikinis žmogus ir šėtoniškasis pasaulis

photo credit: Great Beyond

Šiuolaikinėje visuomenėje žmogaus ir šėtoniškojo pasaulio sąsajos labai menkos arba jų iš vis nėra. Kartais mes aną pasaulį susikuriame patys, o kitą kartą tik įsivaizduojame, nieko daugiau.

Kodėl žmonės neturėdami, ką veikti, dažniausiai nuobodžiaudami prie spalvingos ir reklamos kupinos kvadratinės dėžutės prisigalvoja įvairiausių dalykų – nuo subtilių žalių gyvių, vadinamų N.S.O, iki įvairių šėtoniško pasaulio būtybių, pavyzdžiui, velnių, apsėdimų ir t.t. Sunkus klausimas, o atsakymas dar keblesnis. Dingo visos mūsų tautosakos paliktos pasakos, sakmės, jų veikėjai, liko tik šiuolaikinis žmogus tarytum gyvenantis kažkokiame, sveiku protu nepaaiškinamame pasaulyje. Velniai nebegyvena pelkėse, šalia upių ar miškuose. Jie taip pat nesislepia po akmenimis griaudėjant Perkūnui bei šiuo metu jų išvijimui nebenaudojamos sidabrinės kulkos, kaip anksčiau. Tie maži, sukti padarai su ragais ir be pėdų tiesiog gyvena mūsų virtuvėje, mūsų miegamajame, netgi mūsų tualete. Kas su juo susiduria mažai naudos gauna. Būtent toks ir yra dabartinio žmogaus supratimas apie velnią. Tai iš dalies mūsų vaizduotės vaisius, turintis kertines iš tautosakos užsilikusias detales, pavyzdžiui, ragus. Iš esmės viskas pasikeitė, naujas „pop“ kultūros suformuotas velnias gyvena šalia mūsų, vaizduojamas animaciniuose filmukuose, todėl nereikia stebėtis, kad jūsų vaikas naktį iki tualeto vienas nenueina.

Kita vertus, tai ne tik mūsų fantazijos vaisius. Apsižvalgykime aplink ir greitai suprasime, jog gyvename vos ne pagonių gyvenimo metais. Ant kiekvieno kampo rasime po būrimo saloną, pasiūlymus susigrąžinti vyrą, kitaip  tariant, nunuodyti jo meilužę. Čia pat ir įvairiausi „super-herojai“ – pasakykite, kur problema – išoperuos be nuskausminamųjų, be skalpelio. Šiais laikais viskas įmanoma, tai reiškia iš visko ir pinigus galima gaminti, tiesiąją to žodžio prasme. Šiuolaikiniam žmogui anas pasaulis siejamas su „helouvino“ švente ir per televizorių rodomomis laidomis, kai neaiškus žmogelis namuose išvysta belakstančius šunis-vaiduoklius.

Tačiau kodėl tuomet bijome visokiausių prietarų, kodėl atsargiai statome veidrodžius, kodėl bijome, kai jis sudūžta? Kodėl vis dar bijome, kad velnią muš, o mus užmuš? Galbūt tai taip pat savotiškas tautosakos ir pagonybės palikimas vis dar tvirtai įsišaknijęs mūsų visuomenėje, net jaunime. Kodėl dažnai tariame žodžius „neerzink likimo“, kodėl mažiems vaikams sakome „nešvilpauk, prisišauksi velnią“? Ar bijome būti persekiojami, kaip ir vienas pasakos veikėjas puodžius iš pradžių padėjęs anapusinio pasaulio valdytojui. Vis dar prisibijome, kad velnią prisišaukti lengvą, o jo atsikratyti dažnai reikia ne tik gudrybių, ne vien bobos ant ragų.

Ir ar ne patys žmonės būsime tie žali žmogeliukai, ponaičiai, kurie šiuolaikinėje visuomenėje lyg vėžys, griaunantis visą organizmą, jo veiklą ir nubraukiantis gerus darbus. Dabar juk nereikia su nieko skaitytis, darai, ką nori – gyveni laisvoje šalyje – gali būti, kad ir pats velnias  – griauti kitų gyvenimus. Iš tiesų ar ne patys pasiejame tas blogas sėklas, ne patys kalti, kad matome ir girdime apie iškraipytą velnio ir anapusinio pasaulio įvaizdį dabartinėje visuomenėje, kuri turi savo naują požiūrį, bet kartu ir šiek tiek laikosi senų papročių, baimių.

Žmonės mėgsta patys susikurti jiems priimtiną velnio įvaizdį, nors dažnai tiki nuo tautosakos laikų išlikusiais prietarais, papročiais. Dabartinio žmogaus požiūris į šį dalyką paveiktas ne tik vaizduotės, bet ir kruopščiais dirbančios žiniasklaidos, pop kultūros, nuo viso to neatsiejamas pats žmogus, kuris spjauna sau po kojomis. Sąsajos su anapusiniu pasauliu menkos, lengvabūdiškos arba jų iš vis nėra.