Teisingas kelias prasideda čia

Mane vis dėl to stebina šiuolaikiniai žmonės, kada jie nustos tai daryti ?

Šiandien, jau gana vėlokai po ritinio piko teko važiuoti autobusu. Stotelėje jo taip pat laukė dar keletas žmonių ir viena moteris su vaiku vežimėlyje. Sulipus į autobusą pasirodo, jog jame jau stovėjo dar viena moteris su dar vienu vaiku dar viename vežimėlyje. (žodžių žaismas :) ) Kaip tikriausiai visi žinote autobusuose dažniausiai būna tik viena vieta vežimėliui pastatyti (bent jau taip yra Klaipėdos autobusuose). Todėl naujai įlipusi moteris šiek tiek užtvėrė įlipimo į autobusą kelią ir patį procesą.

Pradžioje problemų nekilo, tačiau pavažiavus keletą stotelių į priekį prasidėjo, tiesiąją to žodžio prasme, chaosas. Žmonės pro tas duris nebegalėjo įlipti į autobusą todėl spaudėsi, draskėsi prie tų vežimėlių, tai buvo tyla prieš audra, kai pavažiavus dar kelias stoteles žmonės tiesiog patys per savo žioplumą ir net kvailumą prisidarė problemų.

Visų pirma, situacija prasidėjo nuo to, kad žmonės stumdėsi tarpusavyje prie durų. Antra, nė vienas nesugebėjo sugalvoti įlipti/išlipti pro priekinės autobuso duris, kurios buvo atvertos (durys esančios šalia vairuotojo). Per stumdymąsi įsiplieskė ginčas. Viena moteris, ką tik įlipusi, buvo su lazda ir vėliau važiuojant visą laiką aimanavo, kad jos niekas nestumdytų, kad jos niekas neliestų, nes ji su lazda. Vėliau ta pati pradėjo visiems komanduoti, matyt, įpratusi visiems aiškinti, jog yra “invalidė” (nors tik su lazda) ir pati nieko negali daryti, tik vadovauti. Tačiau, akimirksniu atsirado dar vienas vadovas – vyriškis sėdintis gale autobuso. Pradėjo aiškinti keleiviams bandantiems prasigrūsti į autobusą, kad jie eitų į galą, mat čia labai daug vietos, nors pats sėdėjo. Bent galėjo atsistoti ir užleisti senutei vietą, bet ne, kur tau, geriausia pavadovauti, paaiškinti, parodyti “durniems” kelią. O ką jau kalbėti apie senukų porelę įlipusią pro priekines duris (juk žinote, seniems svarbiausia paburbėti, pamarmėti sau po nosimi) jiems užkliuvo vargšės moterys su vežimėliais, vos neiškeikė jų. Buvo labai sunku suprasti, jog tiesiog nėra kur stotis su tuo vežimėliu, o ypač kai jis dar ne vienas.

Na, bet visų laimei po maždaug šešių ar septynių stotelių sąmyšis baigėsi. Abi moteris išlipo stotelėse ir visiems užteko vietos.

O dabar, kai susipažinome su situacija galime ją panagrinėti.

Ar jums neatrodo, kad kaltos ne vaikų motinos su vežimėliais, tačiau pašaliniai keleiviai, kurie iš nieko padarė baisų, juodą burbulą, kuris netrukus išsiveržė. Ar buvo verta murmėti tiems senukams, kurie įlipo į autobusą ramiai, be stumdymosi? Ar buvo būtina atsisėdusiam vyrui vadovauti, jeigu jis nesiėmė nė menkiausių veiksmų? Ar jau buvo taip baisu truputį pasispausti arba tiesiog įlipti pro priekines duris. Tuo labiau, vairuotojas, matyt, nutuokdamas situaciją, kiekvienoje stotelėje atidarinėjo priekines duris.

Visa tai tik parodo, kokia mūsų visuomenė yra nesubrendusi ir dėl mažiausių problemų padaro chaosą, “karą” autobuse. Galbūt ateis laikas, kai žmonės supras, jog dėl tokių smulkmenų negalima nei pyktis, nei murmėti, nei gadinti savo ir kitų nervų.