Atrodo, vienas paskutinių mano rašinių (šįkart kalba) literatūros pamokoms.
Savimonė – tai žmogaus išskyrimas iš objektyvaus pasaulio, savo santykio su pasauliu, poelgių, minčių, jausmų įsisąmoninimas ir suvokimas. Negalvodami ir nekalbėdami apie savo kaip tautos istorinę savimonę, nesugebėsime ir suvokti savęs, kaip asmenybės bei kokia ta mūsų lietuvių tapatybė šiame globalizacijos pasaulyje, kur visos vertybės ir išskirtiniai bruožai sumesti į vieną katilą. Kadangi kalbėti apie istoriją yra pakankamai sunku, buvo išskirti keli istoriniai etapai, kurie visai netikėtai sutapo su tam tikromis religinėmis pažiūromis vyravusiomis tuo metu Lietuvoje.
