Žymių archyvas mintys

Minčių organizavimas su minimalistine WorkFlowy

Jeigu naudojatės įvairiomis minčių medžių kūrimo programomis, pavyzdžiui, FreeMind ar panašiomis, turėtumėte pagalvoti apie kiek įdomesnį ir paprastesnį sprendimą savo mintims dėlioti – WorkFlowy.

Pagrindinis šios tarnybos išskirtinumas, kad viskas vyksta sąrašų (angl. lists) principu – mintys dedate į vis gilesnius sąrašus su atitinkamomis priklausomybėmis, taip dėliodami savo mintis. Paprastumas nustelbia viską, tačiau galbūt būtent šis metodas netgi planuoti savo veiklą padės jums efektyviau spręsti problemas, žymėti darbus ir pan.

Youtube filmukas apie tarnybą:

Dar kartą nuoroda į šią tarnybą.

Ar verta pasitikėti Google?

Google yra viena didžiausių informacinių technologijų kompanijų užsiimanti didžiule pasauline veikla ir turinti daugybę vartotojų. Tačiau kad ir kokia Google atrodytų skaidri ir kaip skatintų skaidrumą visuomet kalbama apie saugumą ir privatumą. Šiuo aspektu Google šiek tiek peikiama, tačiau kas kaltas, kad ji suteikia vartotojui galimybę naudotis visomis tarnybomis, kurias sudėjus į vieną vietą apie žmogų gali sužinoti tiek daug, kad net pats jis tikriausiai apie save nesugalvotų. Kiekvienas turime teisę rinktis, todėl per prievartą į Google glėbį niekas nevaro.

Skaityti daugiau..

Agresyvių žaidimų įtaka

Visada buvo daug kalbama apie žaidimus ir jų įtaka vaikams, buvo daug pavyzdžių ir dar daugiau tyrimų. Atrodo, kad ši tema panaši į temas apie Windows ir Linux – kuri geresnė, tačiau po tam tikrų įvykių vis dėl to reikia susimąstyti apie šiuo žaidimus.

Populiariausias ir dažniausiai peikiamas žaidimas Grand Theft Auto, kuris yra išleidęs daugybę versijų, o šiuo metu rinkoje populiari jo ketvirtoji dalis.

Skaityti daugiau..

Microsoft išsigando

ComputerWorld tinklaraštyje aptikau įdomų straipsnį apie tai, kad Microsoft slapčia bando atsikratyti Windows operacinių sistemų ir milijonus vartotojų perkelti ties kita, jų sukurta, OS.

Tokie pasisakymai keisti ir kyla klausimas, kam to reikia?

Skaityti daugiau..

Ar blogeriai bailiai? (2)

 Kai ptritūksti drąsos
(c) nežinau.lt / Kai pritrūksti drąsos

Pirmuoju įrašu buvo padaryta keletas klaidų tiesiog netinkamai išsireiškiau ir kartais buvau netinkamai suprastas. Tačiau sulaikiau įvairių atsiliepimų ir nuomonių.  Norėčiau paaiškinti ir šiek tiek patikslinti informaciją, kad vėliau nebūtų kažkokių tais nesklandumų ar nesusipratimų.

Blogerių drąsa aš įsivaizduoju kiek kitaip. Tai nėra rašymas apie prostituciją, politiką ar šiaip temomis, kurios ir taip gerai išgvildentos tam tikrų laikraščių ir žurnalų. Apskritai galbūt šis žodis „drąsa“ nelabai tinkamas. Turėjau omeny, kad mums kartais reikia atsiriboti nuo tam tikrų ne visiškai tinkamų ar „į temą“ komentarų ir nepabijoti išreikšti savo nuomonės atvirai (nekalbu apie blgoas.lt pagrindinį srautą), be jokių užuolankų ir pan. Žinomas, tos užuominos ir išvedžiojimai kartais pagražina tekstą, bet aš ne apie tai.

Kai kuriems užkliuvo mano mintys dėl kokybės. Jos tikrai nėra per daug, tačiau aš pastebiu einančius tekstus, kurie galbūt yra kokybiški, tačiau tiesiąją to žodžio prasme gaminami. Kokiu tikslu gaminami? Lankomumas, RSS srauto skaitomumo didėjimas ir pagaliau pinigai. Mano nuomone, kartais per daug didelis dėmesys koncentruojamas pinigams (vėl gi čia netinka pavyzdžiai visiems tinklaraščiams ir jų autoriams) ir lankomumui. Sutinku, kad malonu, kai tinklaraštį skaito ir aplanko daugiau žmonių, tada stengiamasi dėl lankytojų, bet ne dėl pinigų.

Vienareikšmiškai mūsų blogosferai yra dar kur tobulėti ir plėstis. Turinį galime rašyti dar geresnį, turėti didesnį susidomėjimą iš aplinkinių ir žiniasklaidos, bet nepadarykime klaidos ir nenuklyskime takeliais, kai priešais mus autostrada be jokių apribojimų. :)

Iš tikrųjų, nežinau ar kas nors aiškiau pasidarė, bet vis vien…

Patyčios mokykloje

Rough day
Creative Commons License photo credit: JonF119

Mieli bendraamžiai.

Diskusija apie patyčias ir priekabiavimą vyksta jau gana ilgai, tačiau lygi šiol į problemą žiūrima pro pirštus tiek valstybės, tiek pačių mokinių. Šis atviras laiškas skirtas pabudinti jus iš esamos situacijos ir į ją pažvelgti kitaip, nenusisukti nuo šio – vieno svarbiausio mokyklos gyvenime dalyko.

Skaityti daugiau..

Gyvenimas kartais atrodo žiaurus, bet jo grožis neišblėstantis

Kiekvienas mūsų kiekvieną mielą dieną susiduria su gyvenimo realybe. Ji būna ne tik saldi, meili, tačiau ir skaudi, rūškana bei slegianti. Realybė yra tai su kuo mes susiduriame, tačiau tai ko nematome, o galbūt nepajėgiame pamatyti ir suprasti yra pats gyvenimas, jo prasmė, jo neišblėstantis grožis, supantis mus nuo pirmųjų dienų.

Skaityti daugiau..

Kritika – 99 procentų klubas

844752_40991059.jpg

Labai ilgai šito laukiau :) Pagaliau turiu teisę išreikšti visą savo nuomonę apie 99 % klubą.

Pirma mintis, kuri šovė perskaičius apie šią idėją – totali nesąmonė. Kodėl? Tai, jeigu dabar jums ar man moteris pasakys, kad visi vyrai yra beširdžiai, nesusipratėliai ir tik 10 % yra džentelmenai mes pulsime kurti 90 % procentų klubą? Mes įsižeisime, kad nesame džentelmenai po to kai nepakliūsime į „atrinktųjų“ klubą? O gal išties, mes nesame to verti? Galbūt mums reikia pasitempti, pasimokyti etiketo, pagarbos, bendravimo ir panašiai? O gal tiesiog būti savimi ir nekurti 90% susivienijimo? …

Klubai yra kuriami tam, kad suvienytų po pasaulį išsibarsčiusias originalias mintis, o ne bandą avių, kuri keliauja akla, vedama nežinia ko. Jeigu tu nesugebi rašyti blogo, tai mokykis, skaityk informaciją apie jų rašymą ir stenkis daryti viską, kas patiktų tau ir tavo skaitytojui.

Koks tikslas kurti tokį klubą? Pasirodyti, kad mūsų yra daugiau, nors mes nesame geresni? O gal tai atstumtųjų klubas? Pasaulyje teko susidurti su žmonėmis, kurie nepakliuvę į vieną ar kitą vietą (jų labai norėtą, išpuoselėtą) pradeda jos nebekęsti, niekinti ir rengia panašias akcijas, kurių tikslas paniekinti. Nors šiuo atveju niekas nieko neniekino, tačiau idėja buvo panaši – paremta vien emocijomis ir kažkokia nesuprantama antipatija, bei nesupratimu, kad vis dėl to tikrų blogų yra žymiai mažiau, nei šiukšlių. Internete taip pat pilna visokių „warez“, pornografijos, reklaminių svetainių, kurios yra šiukšlės, tačiau kitoms pasiseka išsiskirti, jos gauna apdovanojimus ir t.t. Tas pats vyksta ir su blogais. O 1% klubo siekis buvo paspartinti tą visuotinį jungimąsi, kad paprastiems žmonėms, ne kasdien susiduriantiems su tinklaraščių gyvenimu, būtų paprasčiau ir lengviau rasti kokybišką informaciją, galbūt jie paskaitę kai kurių klubo narių rašinius susimąstys apie gyvenimą, o gal ko nors išmoks. Juk gyveni žmogus ir mokausi.

99% klubas ne tik kad neišskiria kokybiškos ir nekokybiškos informacijos, jis dar labiau viską suvelia. Kam įdomus klubas, kuriame gali įstoti bet kas (nėra jokio informacijos atrinkimo, jokio kokybės tikrinimo)? Kam įdomu skaityti dažniausiai neįdomią informaciją, kaip Petriukas šiandien atsikėlė, kaip jis apsirengė, ką valgė, kur ėjo ir kaip elgėsi.

Įstojimas į 99 procentų klubą yra savęs sumenkinimas, pripažinimas, kad tu esi kaip dauguma – nieko vertas. Gal geriau tu pamėgink įstoti į tikrą – 1% klubą, kuriame tu būsi vienas iš atrinktųjų, tu būsi pripažintas – tu rašai gerai ir įdomiai, tavo rašymo maniera patinka žmonėms ir svarbiausia Tu ir Tavo mąstymas yra vertinami.

Mano nuomone, 99% klubo autorius nelabai, o tiksliau „per daug tiesiai“ suprato 1% pavadinimą, tai nereiškia, kad Lietuvoje yra tik 1% vertų dėmesio tinklaraščių (nors dauguma būtent taip teigia), ne, jų yra daugiau, tačiau tai skambus ir kartu įdomus pavadinimas, šiek tiek suintriguojantis, šiek tiek ironiškas.

Tokia mano asmeninė nuomonė :)

Chaosas autobuse

Mane vis dėl to stebina šiuolaikiniai žmonės, kada jie nustos tai daryti ?

Šiandien, jau gana vėlokai po ritinio piko teko važiuoti autobusu. Stotelėje jo taip pat laukė dar keletas žmonių ir viena moteris su vaiku vežimėlyje. Sulipus į autobusą pasirodo, jog jame jau stovėjo dar viena moteris su dar vienu vaiku dar viename vežimėlyje. (žodžių žaismas :) ) Kaip tikriausiai visi žinote autobusuose dažniausiai būna tik viena vieta vežimėliui pastatyti (bent jau taip yra Klaipėdos autobusuose). Todėl naujai įlipusi moteris šiek tiek užtvėrė įlipimo į autobusą kelią ir patį procesą.

Pradžioje problemų nekilo, tačiau pavažiavus keletą stotelių į priekį prasidėjo, tiesiąją to žodžio prasme, chaosas. Žmonės pro tas duris nebegalėjo įlipti į autobusą todėl spaudėsi, draskėsi prie tų vežimėlių, tai buvo tyla prieš audra, kai pavažiavus dar kelias stoteles žmonės tiesiog patys per savo žioplumą ir net kvailumą prisidarė problemų.

Visų pirma, situacija prasidėjo nuo to, kad žmonės stumdėsi tarpusavyje prie durų. Antra, nė vienas nesugebėjo sugalvoti įlipti/išlipti pro priekinės autobuso duris, kurios buvo atvertos (durys esančios šalia vairuotojo). Per stumdymąsi įsiplieskė ginčas. Viena moteris, ką tik įlipusi, buvo su lazda ir vėliau važiuojant visą laiką aimanavo, kad jos niekas nestumdytų, kad jos niekas neliestų, nes ji su lazda. Vėliau ta pati pradėjo visiems komanduoti, matyt, įpratusi visiems aiškinti, jog yra “invalidė” (nors tik su lazda) ir pati nieko negali daryti, tik vadovauti. Tačiau, akimirksniu atsirado dar vienas vadovas – vyriškis sėdintis gale autobuso. Pradėjo aiškinti keleiviams bandantiems prasigrūsti į autobusą, kad jie eitų į galą, mat čia labai daug vietos, nors pats sėdėjo. Bent galėjo atsistoti ir užleisti senutei vietą, bet ne, kur tau, geriausia pavadovauti, paaiškinti, parodyti “durniems” kelią. O ką jau kalbėti apie senukų porelę įlipusią pro priekines duris (juk žinote, seniems svarbiausia paburbėti, pamarmėti sau po nosimi) jiems užkliuvo vargšės moterys su vežimėliais, vos neiškeikė jų. Buvo labai sunku suprasti, jog tiesiog nėra kur stotis su tuo vežimėliu, o ypač kai jis dar ne vienas.

Na, bet visų laimei po maždaug šešių ar septynių stotelių sąmyšis baigėsi. Abi moteris išlipo stotelėse ir visiems užteko vietos.

O dabar, kai susipažinome su situacija galime ją panagrinėti.

Ar jums neatrodo, kad kaltos ne vaikų motinos su vežimėliais, tačiau pašaliniai keleiviai, kurie iš nieko padarė baisų, juodą burbulą, kuris netrukus išsiveržė. Ar buvo verta murmėti tiems senukams, kurie įlipo į autobusą ramiai, be stumdymosi? Ar buvo būtina atsisėdusiam vyrui vadovauti, jeigu jis nesiėmė nė menkiausių veiksmų? Ar jau buvo taip baisu truputį pasispausti arba tiesiog įlipti pro priekines duris. Tuo labiau, vairuotojas, matyt, nutuokdamas situaciją, kiekvienoje stotelėje atidarinėjo priekines duris.

Visa tai tik parodo, kokia mūsų visuomenė yra nesubrendusi ir dėl mažiausių problemų padaro chaosą, “karą” autobuse. Galbūt ateis laikas, kai žmonės supras, jog dėl tokių smulkmenų negalima nei pyktis, nei murmėti, nei gadinti savo ir kitų nervų.

Tęsdami naršymą sutinkate su slapukų (angl. cookies) naudojimu. daugiau...

Slapukai (angl. cookies) naudojami sukurti patrauklią ir patogią vartotojo sąsają ir užtrikina geriausią naršymą. Spausdami "Sutinku" sutinkate su slapukų naudojimu šioje svetainėje.

Užverti