Dėl tų tautinių drabužių, na, mano aplinkoje tokių žmonių arba nėra, arba dar nesutikau :) O dėl tų riešinių, tai veikiau tai mada, nei tikras patriotizmas (jeigu aš tinkamai suprantu, kas tuos riešinės) .

Jei aš palikau Lietuvą, dar nereiškia, kad esu mažesnė patriotė už tą, kuris išdavė save ir joje liko. Aš galiu būti kuo didžiausia savo šalies patriotė, sėdėdama ant aukso kalno kitoje šalyje.

Beje, didžios šventės buvo rengiamos ne „dainų dainelės“, o dainų – „dainų dainelė“ yra konkursas.

Sutinku ir su tavo nuomone. :) Bet galbūt šie rašiniai ir turėtų paskatinti diskusiją ar tos vertybės dar išsaugomos, ką mano tokie kaip tu, kurie yra išvažiavę mokytis ar dirbti ir pan. :)

Nebūtina gyvent Lietuvoje, kad ją mylėt. O mylėt savo šalį ir būt jos patriotu nereiškia, kad turi paminti savo ir savo šeimos gerovę ir kęsti tūpų politikų sprendimų padarinius savo kailiu.

Nematau nieko blogo ir geresnės vietos ieškojime. Taip, galima pasilikt Lietuvoje, galima bandyti eiti į seimą ir tvarkyti viską, galima daryti daug ką, bet paprastai sprendimo reikia dabar, o ne po N metų.

Aš manau, kad žmogus, pagyvenęs svetur, pamatęs kaip gyvena kiti, savo šaliai kur kas naudingesnis nei koks Petriukas, visą gyvenimą nebuvęs toliau nei Vilniuje.

Nepriimk to kaip asmeninio užsipuolimo, bet kol aš pats šiltai po tėvų stogu gyvenau irgi panašiai idealistiškai maniau, bet kai prireikė pačiam išlaikyti save ir žmoną, tas idealizmas greitai išgaravo, bet meilė tėvynei ne…