PrestaRock 5 metai!

Aš toks „baisiai“ aktyvus socialiniuose tinkluose, kad čia įrašai atsiduria tik per mano arba mano įmonės gimtadienius. Gal ir gerai?

Vakar suėjo 5 metai, kai PrestaRock gyvuoja kaip atskiras prekės ženklas ir darinys.

Pamenu, kuomet pirmą kartą tamsų rudens vakar lyjant krausčiausi savo namų stalą į biurą. Biurą pro kurio langus matėsi Soboras. Suprask, centre tik kiečiausi dirba. Ir tai buvo taip keista. Nauja aplinka, nauji žmonės, nauji kolegos, kurie kartu nuomojosi vos 20 kv. kabinetuką.

Lygi tol dirbdavau iš namų po apatiniais. Kada noriu ir kaip noriu. Buvo žiauriai keistas jausmas ir nejauku.

O šiandien grįžtu iš konferencijos, atsisėdu už savo daug didesnio stalo nukrauto trimis monitoriais. Beveik dešimtis darbuotojų ramiai dirba. Naujas pardavimų vadybininkas pradeda darbą pirmadienį. Mes augame.

Sako, reikia lyginti save patį su praeitimi ir tai, koks buvai ir koks esi dabar. Kokią pažangą padarei? Žvelgiu ir matau daugybę klaidų, kurias padariau. Matau, kad daugybę dalykų, jeigu nebūčiau aš pats įmonės apribojimas, galėjome padaryti dar geriau ir daugiau. Matau ir prisiimu atsakomybę už tai.

Tačiau šiandien džiaugiuosi, jog apskritai tai suprantu ir šiandien aš jau žinau, kad apribojimas tai aš. Apribojimas, kurį reikia išnaudoti ir keisti tam, kad augtumėme dar greičiau, dar geriau ir neprarastumėme tų vertybių, kurias turime.

Pirmuosius metus nesupratau apskritai, ką dariau. Tik vadinomės įmone, nors iš tikrųjų dirbome tiesiog du žmonės. Neturėjome nei procesų, nei įrankių, nei apibrėžtų tikslų – nieko, ką galėtume vadinti įmone.

Antrus ir trečius gyvavimo metus įmonė gavo mažai dėmesio dėl mano asmeninio gyvenimo, kuris turbūt apskritai vertas knygos. Beje, kurią dalinai jau galite rasti viešinamą internete. Ir tik paskutiniais dviem metais aš jau galiu vadinti save įmonės vadovu. Ne programuotoju. Ir tai rodo įmonės sėkmingi rezultatai.

Svarsčiau šiandien, ar tie du metai dėl asmeninio gyvenimo vingių buvo prarasti ar ne? Ir, galvoju, kad ne. Būtent per juos aš pasiekiau didžiausius savo troškimus ir tikslus. Kartu visus juos praradau.

Turbūt tai geriausia mano pamoka: suprasti kiek daug darbo reikia įdėti, kad gautum, ko trokšti ir kaip greitai gali viską prarasti. Akimirksniu.

Aš supratau, kad įdėjęs pakankamai daug pastangų, iterduodamas ir mokydamasis galiu pasiekti bet ko, ko tik noriu. Nėra nei aplinkos, nei sėkmės, nei kažko. Tiesiog aš. Darbas su savimi ir noras.

Esant dideliam norui ir tikslui aš galiu pasiekti bet ką. Gali iš tikro bet kuris. Tik bėda, kodėl žmonės sustoja yra galbūt dėl to, kad netiki ar tiesiog nežino, kad GALI. Tai va, asmeniniai nuopoliai ir išgyvenimai leido man suprasti – GALIU.

Įmonės augimas ir kiekvienas „gimtadienis“ žymi ne tik jos, bet ir mano kaip asmenybės ir vadovo tobulėjimą ir brandą. Sako, kad įmonė dažnai yra jos savininko atspindys. Nebereikalo dažnai įmonę vadinu savo vaiku.

Ir jeigu praeitais metais rašiau, kad išgyvenome paauglystę, tai šiandien jau esame aktyvus ir tobulėjantis jaunuolis. Jaunuolis norintis žinių ir tas žinias gebantis čia ir dabar pritaikyti. PrestaRock jau nebėra vieno žmogaus įmonė. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, o tuo džiaugsmu noriu dalintis su kitais.