Didžiuojuosi savo mama, jog įskiepijo man nuolatinį siekį meistriškumo (angl. excellence). Šiandien aš esu visiškas buvimo vidutinybe arba angliškai „mediocrity“ priešininkas.

Turbūt tai yra pamatinis mano principas su kuriuo nenoriu ir nežadu susitaikyti. „Do not low the bar“, kaip rašo Ray Dalio.

Sovietmečiu mano mama dirbo vieno didmiesčio ekonomiste. Įsivaizduokite, tais laikais (!), jeigu kam reikėdavo šampano butelio ar kokio prabangesnio gėrimo tik per ją būtumėte galėję gauti.

Pasižymėjo ji ir tuo, jog pasiekdavo visus nustatytus metinius ar penkmečio planus. Kažkur net raudonų pagyrimų spintos gilumose rastumėte.

Vis dėlto gyvenimas susiklostė taip, jog nutikus nelaimei, o ir man mažam daug sergančiam, mama liko rūpintis manimi namuose. Ir po daugelio metų, kuomet nusprendė grįžti į darbo rinką jau nebeturėjo įgūdžių. Tiesa tokia, kad sovietmečio buhalterija nepriminė laukinių 2000 Lietuvoje, tad teko tapti tvarkytoja.

Man šiandien gėda prisipažinti, jog paauglystėje aš gėdijausi, kad ji dirba tvarkytoja. Bet ne apie tai.

Pamenu, kuomet buvau vaikas ir stebėjau ją tvarkančią. Mama stropiai šlavė iš už durų esančias šiukšles ir aš stebėjausi. Klausiau mamos „kam tu čia dabar tvarkai toje vietoje, juk vis tiek niekas nematys“. Sakiau „juk už durų niekas niekada netikrina, nežiūri ir nemato“. Tuo labiau, galvojau, laiptinėje, kur ar taip, ar taip tuoj bus vėl nešvaru.

Ir mama man atsakė: „nesvarbu, kas matys ar ne, bet aš žinosiu, jog ten palikau nesutvarkyta“. Ir štai, kas yra nebuvimas vidutinišku. Bet kas, kas darytų, tikėtina, net nepravertų tų durų pakampės. Dar gal net sustumtų ten, jog nereikėtų nešti toliau išmesti dulkių liekanų.

Tuomet kažkaip atrodo paslydo pro ausis ir tiek. Bet ta pati mintis vėliau grįžo mokantis KTU universitete. Buvau jau dirbantis JAV įmonėje studentas, tad į paskaitas žiūrėjau daugiau kaip į prievolę, jog mama būtų laiminga, kad vaikas su diplomu.

Dar kaip šiandien pamenu Viktorą iš DevBridge, kuris tuomet mums vesdavo įmonės praktikas. Tikrino mano kursinį ir aš ten tą kodą ne visai tokį jau nuostabiai gražų buvau parašęs. Paprieštaravau Viktorui sakydamas, kad juk čia vis tiek tik universitetinis darbas, o ne realus projektas. Norėjau praslysti, bet mane greitai pastatė atgal į vietą. „Bet ką, ką darai, turi visada daryti geriausiai“.

Mano patirtis amerikietiškoje įmonėje, Viktoro ir mamos prisiminimai suformavo tai, kad nuo to pokalbio universitete aš galų gale įsisąmoninau, jog gyvenime visų pirma reikia viską padaryti iki galo. Ir geriausiai kaip gali. Nesvarbu ar kažkas kitas mato, ar ne. Turi atlikti taip, kaip žinai geriausiai.

Šis mano požiūris tapo mano vertybe, kuris ir nulėmė, jog iš programuotojo šiandien esu įmonės vadovas. O mūsų įmonės kultūroje ir vertybėse įtraukta ta pati vertybė: kokybė, vienu žingsniu daugiau ir rezultatas. Darymas tik dėl darymo taip pat nėra siekis.

Kviečiu pagalvoti, ar kiekvienas Jūsų net dirbdamas vertės nekuriantį darbą, tiesiog tvarkydamasis darote kiekvieną kartą geriausiai, kaip galite. Ar nekyla kartais pagunda nusukti kampą?

Rašykite komentarą

Tęsdami naršymą sutinkate su slapukų (angl. cookies) naudojimu. daugiau...

Slapukai (angl. cookies) naudojami sukurti patrauklią ir patogią vartotojo sąsają ir užtrikina geriausią naršymą. Spausdami "Sutinku" sutinkate su slapukų naudojimu šioje svetainėje.

Užverti