LNK laidos tęsinys – apie patyčias mokykloje – kai tyčiojasi mokytoja

Ką tik (rugsėjo 3d) per LNK rodė tikrai vertą dėmesio ir vienintelę tokio atviro pobūdžio laidą apie patyčias Lietuvoje. Dar neteko matyti geresnės laidos, bet šįkart ne apie tai mes.

Jau esu rašęs įrašą apie patyčias mokykloje, bet tai buvo literatūrinis rašinys, tiesiog laiškas, rašinys, kurį reikia parašyti per lietuvių pamoką, kad gautum atitinkamą įvertinimą. Vis dėl to situacija mokyklose yra visai kitokia ir nereiktų sakyti, kad yra mokyklų, kuriose nėra patyčių. Visur mokosi tie patys mokiniai.

Viešumoje (tikroje viešumoje, o ne vietiniu mastu) yra itin mažai kalbama apie patyčias mokykloje, todėl esu įsitikinęs, jog daugelis tėvų net nenutuokia išleisdami savo vaikus į mokyklą, kas jų ten laukia. Jiems (tėvams) pats svarbiausias dalykas gyvenime yra darbas, vaikų ypač vyresnių (kažkodėl paaugliais jau laikomi ir nebrendylos 12-13 metų vaikai) likimas paliekamas jiems patiems. Vaikams tikrai dažnai sunku pasisakyti apie kenčiamą smurtą (psichologinį ir fizinį) mokykloje ar kitoje panašioje institucijoje. Tikriausiai tai patirdamas asmuo tampa uždaresnis, mažiau savimi pasitikintis ir silpnas, kas dar labiau skatina klasės didvyrius ar tiesiog šiaip norinčius gauti daugiau dėmesio imtis agresyvesnių veiksmų.

Viena vertus, patyčios iš bendraamžių tampa vis įprastesniu dalyku šių laikų visuomenės švietimo įstaigose, kuriose vyrauja korupcija (taip, teisingai), melas ir įvairios panašios problemos sutinkamos daug kur.  Mokiniai, vaikai savotiškai žino, kas jų laukia, yra tam pasiruošę ir dažniausiai nebekreipia dėmesio arba susitaiko su tuo. Nors neretai visuomenę sukrečia laidoje aptarti įvykiai, kai mergina neapsikentusi net 10-20 „draugų“ patyčių tiesiog nusižudė atsiguldama ant geležinkelio. Žmogus jau buvo tiek psichologiškai palaužtas, tiek sumenkintas, jog jo gyvybė tapo menkesnė už tuos, kurie tai darė jai, už visus tos mokyklos direktorius , kurie tvirtino jog turi įrašytus kompaktinius diskus su vaizdais ir absurdiškai teigė, jog ten ne jų mokykla. Ir čia svarbiausia ne apgailėtinas biurokratizmas ar savo mokyklos vardo išsaugojimas, o vien tai, kad žmogus pasiryžęs šiam reikalui yra tiek psichologiškai ir morališkai nualintas, jog nemato kito kelio. Gyvybė tokiam asmeniui tampa menkesnė už kovą ir viltį – tie 20 moksleivių, tiesiąją to žodžio prasme, ją nužudė. Nemėginkite sakyti, kad perdedu, nes taip iš tikrųjų ir buvo (bent jau mano supratimu). Ką turi daryti žmogui, kad priverstum pasirinkti mirtį?

O tie, kurie esate vyresni, nesakykite, jog jūsų laikais to nebuvo, jūs nematėte to, kas dedasi šiuolaikinėse mokyklose, to kas vyksta su dabartiniu jaunimu, nes viskas pasikeitė. Nors aš, manau, kad mano karta kartais be reikalo vertinama kaip žiauriausia ar kvailiausia visais šiais klausimais, iš kitos pusės aš siūlau pasižiūrėti į dabartinius 13-14-15 metų vaikus (protiškai jie tebėra vaikai, dėl alkoholio ir cigarečių tik atrodo fiziškai subrendę), nes jie yra dar žiauresni už mus, dar baisesni ir dar kvailesni. Tą patį patvirtina viena mūsų gimnazijos mokytoja, kuri pastebi vis labiau blogėjančią padėtį. Beje, esu įsitikinęs, kad tai galėtų patvirtinti ir daugiau įvairių mokyklų mokytojų, kurie dirba ne pirmus metus šioje srityje ir žino, ką sako.

Kita vertus, dar baisiau yra, kai iš mokinių tyčiojasi mokytoja ar net jų auklėtoja. Taip, ji tyčiojasi netiesiogiai vadindama klasės mergaites kekšėmis – kaip kitaip suprasti užuominą „darbas prie Klaipėdos viešbučio“, „stovėjai prie „Vėtrungės““ (klaipėdiečiai susidaro atitinkamas asociacijas kalbėdami apie senų laikų „Vėtrungės“ pastatą, tiksliau jo prieigas)  ir pan. Taip pat netiesiogiai aptarinėdama klasės atstumtuosius arba tuos, iš kurių ir taip tyčiojasi didžioji dalis klasės dėl jų keistenybių ar žioplumo. O labiausiai įdomu tai, kai kartais tyčiojamasi iš, sakyčiau, pranašumų. Pavyzdžiui, užkabinėjamos klasėje esančios porelės, kurios mokykloje elgiasi oficialiai, net nesusikimba už rankų ir nesibučiuoja, užkabinėjami IT sferoje dirbantys asmenys, kuriems tiesiog pasisekė gauti darbą ir įgauti šiek tiek vertingos patirties gyvenime.

O visų smagiausia stebėti, kai šiek tiek aktyvesni moksleiviai tam priešinasi ir žaidžia pačios mokytojos  žaidimą: pradeda taip pat ironiškai atsikalbinėti, nors nė karto realiai jai žiūrint į akis iš jos nepasijuokia viešai, netgi pradeda bendrauti kaip su savotiška drauge ( ji nusileidžia iki tokio lygio) ir, kalbant iš nuogirdų, pasiunčia ją ant trijų raidžių. Visa tai tampa įmanoma šios dienos mokyklose ir visa tai vyksta. Blogiausia yra tai, kai moksleivis su, atrodo, jau subrendusiu asmeniu tai bando išsiaiškinti ir prašo daugiau neužkabinėti jo viešai arba pasakyti, kas nepatinka. Tokiu atveju atsiranda kažkokie neaiškūs įsižeidimai, prasideda kalbos, kad tu nieko nesupranti – esi kvailas, buvai laikytas protingesniu ir pan., tačiau visa tai tęsiasi toliau. Ką tuomet galima kalbėti apie mokytojų pagalbą nuo psichologinio smurto kenčiantiems vaikams? Ką jie gali padėti, jeigu kaip realybė parodo, atsiranda tokių pat mokytojų ne tik kad nevertų dirbti savo sferos srityje mokytoju, bet ir apsimetančiu jaunatvišku – parodančiu, kad moki šaipytis ir tyčiotis iš žmogaus prieš visą klasę – juk taip lengva daryti, kai esi aukštesnis pareigomis ir valdai situaciją.

Toks mokytojo elgesys skatina ir žemesnio „luomo“ – šiuo atveju bendraklasių tolimesnes patyčias, tęsia jau mokytojo pradėtas apkalbas – jeigu gali mokytojas, kodėl negaliu aš?

Sutinku ir su tuo, kad vaikų, kurie tyčiojasi iš kitų problema atsiranda jų pačių šeimose arba iš neturėjimo ką veikti. Neturėjimas, ką veikti, man dažniausiai asocijuojasi su „turtingu tėvų vaikelių“ sindromu, kai turintis prastesnę kuprinę, mokyklinius reikmenis yra menkinamas vien už tai. Dažnai patyčių aukomis tampa ir itin gerai besimokantys asmenys, kurie nesutinka duoti nusirašyti klasės neūžaugai, kuris eilinį kartą atėjo nepadaręs namų darbų. Šiais laikais mokyklose pastebiu madą – kuo gauni mažesnius pažymius, tuo esi šaunesnis, arba kuo geriau apgauni mokytoja, tuo pakyli aukščiau. Visa tai plinta tarp jau minėtų žiniasklaidoje vadinamų paauglių, pagal psichologijos knygas vis dar laikomų vaikais – 13-14 metų mokinių.

Prie šios problemos sprendimo tikrai neprisideda kartais neveiksnūs ar specialiai nematantys situacijos mokytojai, kurie vengdami fizinio susidorojimo, nesikiša į, vaizdžiai tariant, svetimus reikalus.

Iš visos šios informacijos kyla logiškas klausimas, kaip spręsti problemą? Bent jau šiuo metu, su šiuo metu esančia valdžia, žmonėmis ir itin visur propaguojamomis dvasinėmis vertybėmis tai yra neįmanoma. Tai yra tokia pat didelė problema, kaip ir prie vairo sėdantys išgėrę asmenys, kurią reikia spręsti planuojant veiksmus keliems metams į priekį, pasitelkiant visų įmanomų institucijų ir žmonių pagalbą bei darbą. Kadangi noro tam nėra, o ir lėšų krizės metu niekas neras, turime patys susigalvoti savo planą, kaip bent jau pažaboti šią problemą pradinėse klasėse ir darželiuose. Būtent šiose vietose auga vis naujos problemos šaknys ir rausiasi vis gilyn.

Aš vis mąsčiau, kada mūsų mokyklose bus pradėti susišaudymai, kada susidarys ta pati situacija, kaip visų niekinamoje ir vadinamoje silpnybių šalyje Amerikoje. Pasirodo, laukti to nereikėjo – visa tai nuo mano pirmųjų minčių užtruko nei daug, nei mažai – apie vienerius metus. Beje, jeigu atidžiai sekėte žinias, šį pavasarį turėjote girdėti ir apie pirmąjį ginklą mokykloje, kuris, kiek atsimenu, buvo dujinis.

Pagaliau atėjo laikas prabilti apie tai viešai, nors mane ne kartą atkalbinėjo nuo to – vis gi mokytoja, paskui gali būti problemų ir t.t. Dabar situacija pasikeitė, jos nebėra, nebesaisto jokie oficialūs ryšiai, o dar šiandien matyta laida vėl įkvėpė parašyti apie tai, kas vyksta. Apie tai reikia kalbėti daugiau nei viena laida metuose per televizorių, nes kitaip problema kaip yla iš maišo lįs vis labiau lauk, ką jau galime pastebėti per tokius viešus renginius, kaip LOGIN2009 ir pan.