Nuomonė: knygas reikia skaityti!

Anksčiau rašiau, kodėl knygų neskaičiau, tačiau dabar viskas apsivertė aukštyn kojom. Šia patirtimi norėčiau pasidalyti su Jumis.

Šiuolaikinis jaunimas tolsta nuo literatūros

Knygų skaitymas visais laikais buvo ir bus įdomus, savotiškas užsiėmimas, tačiau kodėl kai kurie iš mūsų, tame tarpe, ir aš užmirštame šį dvasinės kultūros šaltinį? Kodėl daugiau nei pusė neskaitome knygų ir daugiau nei trečdalis neatsiverčiame žurnalų, laikraščių?

Vienas iš veiksnių lemiantis šiuolaikinio žmogaus nutolimą nuo literatūros yra sumaterialėjimas. Mums nebeaktualios dvasinės vertybės, mūsų nebedomina žmogiškumas – mes nebesigiliname į savo jausmus, savo vidinį pasaulį. Dabartiniam žmogui svarbesnė karjera, jos siekimas. Jis tiesiog neranda laisvo laiko, kurį galėtų išnaudoti skaitydamas visų žinomą “Dievų mišką” ar Romualdo Granausko “Gyvenimą po klevu”, šiuolaikiniam žmogui parankiau naršyti internete, praleisti laiką sėdint prieš televizoriaus ekraną, kuriame vis tas pats per tą patį – šaudo, gaudo. Sumaterialėjęs pasaulis ir patys žmonės išstumia knygų skaitymą, domėjimąsi literatūra, o vietoje jų nereikšmingai praleidžia savo laiką.

Negalime kaltinti vien dabartinio žmogaus ir jo mąstymo. Neugdoma meilė knygoms taip pat “neša” savo dalį į šios problemos aktualumą, svarbą. Mokyklose mokytojai dirba atsainiai ir nesistengia vaikams įžiebti knygų skaitymo meilės, jie skaitymą paverčia prievole – reikia ir viskas. Tačiau mokytojų darbas turėtų būti kitoks – jie turi stengtis parodyti knygą kaip patrauklų ir įdomų užsiėmimą, galbūt, turėtų pademonstruoti ir papasakoti ne vien apie programinės literatūros ypatybes. O programine literatūra, nors yra svarbi ir aktuali, ne visada pasirodo įdomi šiuolaikiniam jaunimui, apsuptam naujų technologijų ir jau minėto sumaterialėjimo. Bet gal nėra geresnės literatūros nei programinės? Juk dabar tiek daug autorių rašo vien dėl gaunamų honorarų, taip sakant, vyrauja pop kultūra, kuri taip pat greitai atsibosta. O tarp jos sunku atrasti būtent tą knygą, kuri tave priverstų susimąstyti, kuri “supurtytų” tave, kuri būtų tau artima. Neugdoma meilė knygoms, pop kultūros suaktyvėjimas smukdo literatūrą jaunuolio akyse, o dar baisiau, kai nėra ką skaityti.

Paskutinis, tačiau didžiausią įtaką turintis veiksnus literatūros skaitymui yra naujos technologijos. Nors pats esu aktyvus naujų technologijų naudotojas – specializuojuosi informatikos srityje, stengiuosi neužmiršti knygos. Tačiau kiti jaunuoliai teikia pirmenybę internetui, kompiuteriniams žaidimams, net nesusimąstydami, jog tai, ką jie daro, yra bevertis užsiėmimas – laiko švaistymas. Televizorius nors jau nebelaikomas labai nauja technologija taip pat turi nemažos įtakos – vaikinai ir merginos ištisas dienas sėdi priešais jį. Naujos technologijos atima didžiąją dalį laiko, kurį šiuolaikinis žmogus galėtų praleisti skaitydamas.

Literatūros domėjimasis, skaitymas turi būti aktualus mums – žmonėms, kurie sumaterialėjo, buvo “atbaidyti” programinės literatūros ar praranda laiką dėl naujųjų technologijų, tačiau dėl tų pačių veiksnių nutolsta nuo literatūros – reikia tai sustabdyti.

Neskaitymo pasekmės.

Knygų neskaitymas – viena iš priežasčių privertusi jauną žmogų primityvėti, lėkštėti, tapti žemos kultūros. Neskaitydami knygų pasiduodame judančių paveikslėlių įtakai, kuri nei praturtina mūsų žodyną, nei skatina domėtis savo jausmais, emocijomis. Neskaitydamas knygų žmogus savo kalboje išsiverčia vos keliomis dešimtimis žodžių, jų trūkumą bando kompensuoti kūno kalba, gestais. Alberto Zalatoriaus nuomone mes nebelaviname savo slaptojo estetinio instrumento, kai skaitant knygą nejučiomis aiktelime iš nuostabos, užverda pyktis, kai pasrūva ašaros, sukyla pavydas. Neskaitydami knygų “atbukiname” savo smegenis, jos priima vien tiesioginę informaciją, žmogus nesugeba įžvelgti minčių tarp eilučių, nesugeba savęs analizuoti, kad to išvengtumėme turime skaityti knygas.

A. Zalatoriui pritaria literatūros kritikė V. Daujotytė: “Skaitydamas kūrinį, žmogus skaito pats save: savo gyvenimą, likimą, patirtį. Kuo mažiau, kuo paviršutiniškiau skaitomas tekstas, tuo labiau “veikia” gyvenimas. Romanuose dažnai pažeidžiamas (apleidžiamas) tekstas, o skaitomas tik “gyvenimas”.” (Tekstas ir kūrinys. V.1999.P.45).

Kas bus, kai neskaitydami knygų nebegalėsime suprasti ką jaučiame kitam, koks mūsų vidinis pasaulis? Ar tikrai svarbiausi šiame pasaulyje pinigai ir gera karjera? Ar būsime laimingi turėdami didžiulius rūmus ir daug pinigų, bet nesuvokdami savo būties, nesuvokdami ką mes čia, šitoje Žemėje veikiame?… Šiame aspekte tiktų Justino Žilinsko ironiškas požiūris į sumaterialėjimą: “Sakysite – kam ta fantazija, reikia būti, realistu, tvirtai stovėti ant žemės ir užsidirbti, kad bent jau galėtum išperkamąja nuomą įsigyti “civiką” ir gauti paskolą dviejų kambarių butui Vilniaus daugiaaukštyje…” (Žingsnis nuo realybės / Verslo klasė 2007 birželis).

Kaip knygas reikia skaityti?

Mane stebina naujausių technologijų išradimai, pavyzdžiui, garsusis Amazon.com produktas Boing Boing (rašėme nežinau.lt – vienastoks iš dalies su manimi sutinka). Ar skaitymu galima vadinti knygas mobiliuosiuose telefonuose? Kai mažučiame ekranėlyje skaitai žymių autorių knygas.

Visiškai sutinku su A. Zalatoriaus nuomone, kad toks knygų skaitymas bevaisis ir beprasmis. A. Zalatorius pripuolamą, nepastovų skaitymą vadina beprasmiu, nes žmogus tuo metu nebesigilina į mintis tarp eilučių, žmogus skaito, kad skaitytų, o ne dvasiškai save apšviestų. Šiuo atveju siekiama praktinių veiksmų, o ne estetinio įrankio tobulėjimo. Knygą reikia skaityti susitelkus, atsiribojus nuo aplinkos, triukšmo, paskyrus tam tinkamą laiką ir vietą, kitaip ne užsimegs pastovesnis, nematomas ryšys tarp tavęs ir autoriaus. Taip pat nereiktų turėti išankstinių nuostatų.

Literatūros kūrinio suvokimui turi įtakos ir tikėjimas tekstu, jo galia, susitelkimas ir noras jį suprasti, meilė knygoms. “Literatūra mums nori pasakyti kažką sava, ko mes iš niekur kitur negalime sužinoti. Ir pasakyti ne vieną kartą, o sakyti amžinai.” – teigia A. Zalatorius.

Kodėl knygas reikia skaityti?

Knygas turime skaityti, kad galėtumėme tobulinti savo supratimą apie žmogaus vidinį pasaulį, kad galėtumėme vertinti savo ir kitų jausmus, emocijas, ne vien poelgius.

Knygos mums atskleidžia per amžių puoselėtas, kurtas ir atrastas vertybes, jos formuoja tas vertybes mumyse, mūsų dabartiniame pasaulėlyje.

Skaitydami knygas mes ugdome savąjį aš – išskirtinį ir nuostabų, o knygos, tai viso pasaulio palikimas mums.

Šį rašinį norėčiau užbaigti labai taiklia ir vertinga citata, pasakytą A. Zalatoriaus: “Iš gero literatūros kūrinio galime gerti lyg iš kalnų šaltinio, ir jis niekada neišseks. Svarbu panerti į jį nuoga širdimi, nusimetus išankstinių nusistatymų rūbą, pasinerti kaip į naują, nežinomą pasaulį, turintį savo logiką ir religiją”.

Norėčiau visiems palinkėti atrasti jums įdomias knygas ir jas skaityti. Manau, šie argumentai turėtų įtikinti, parodyti knygų svarbą dabartiniame pasaulyje.