photo credit: markhillary
Šiuolaikiniam žmogui senoji etninė kultūra tapo nereikšminga, nereikalinga ir net nematoma dėl pasikeitusios visuomenės, žmonių požiūrio, vertybių ir Vakarų kultūros įtakos, kuri daugiausiai paveikia besiformuojančio jaunimo požiūrį į tradicijas.
Tikriausiai daugiausiai įtakos mūsų senosios kultūros nuvertinimui turi nauja ir viešai skleidžiama „pop“ kultūra, kai žmogui nereikia mąstyti – viskas pateikiama čia ir dabar. Todėl nenuostabu, kad daugeliui žmonių praleidžiančių kiauras dienas prie televizijos ekranų ir nuolat stebint tas pačias, jokios naudos neteikiančias pramogines laidas mūsų tautosaka, folkloras tampa nuobodūs, nieko verti dalykai. Juk tai kas mus pamoko, verčia įsigilinti ir suprasti šiais laikais yra vertinama kaip darbas, kurio, žinoma, nekas nenori dirbti. O kai nesupranti apie ką vyksta kalba, kas sakoma ir teigiama senovės išminties, tai numoji ranka. Žiniasklaida bei pati visuomenė palyginus mažai kalba apie šios etnins kultūros būtinybę, naudą ne tik augantiems vaikams, bet ir dažnai savo karjeros kopime paskendusiems suaugusiems. Šiuo atveju galima prisiminti iš tos pačios tautosakos įvairias pasakas apie tri brolius, kurių vienas kvailelis. Tie „nekvailiai“ būdavo užtikrinti, kad daugelio dalykų jiems nereikia, jie ir taip viską sugebėjo, tačiau kodėl tuomet tokiose pasakose visada laimi kvailelis, stropiai atlikęs reikalavimus, mokėsis ir netingėjęs dirbti. Dėl šiuo metu vyraujančios „pop“ kultūros, televizijų prioritetų, jog publikai reikia kuo daugiau pramogų mūsų senoji etninė kultūra neretai nustumiama į šoną, kaip atgyvena – senų bobučių „nesąmonės“.
Kitas nemažai įtakos turintis aspektas tai globalizacija ir su ja atkeliavusi Vakarų kultūra. Dabar, atsivėrus sienoms, jaunimas labai domisi svetimomis šalimis, dažniausiai esančiomis vakaruose, kurios vargiai susijusios su mūsų šimtus metų iš kartos į kartą ėjusia kultūra, vaizdžiai tariant, su pagoniškais prieskoniais. Vyresnio amžiaus žmonėms sunku suprasti, kaip gana brandūs jaunuoliai perkopę dvidešimtuosius gyvenimo metus lapkričio 1 dieną mieliau renkasi naktinius klubus nei kelionę prie savo jau atgulusių artimųjų kapų. Dabar labiau vertinamos „naujos tradicijos“ nei mūsiškės, nes tai tiesiog nemadinga – nereikalinga. Dažnas jaunuolis paklausęs savęs, kur man geriau eiti – į „Helouvyno“ vakarėlį ar vėl su tėvais „trenktis“ iki kito miesto, kad galėčiau uždegti žvakutę nelabai susigundys antruoju variantu. Galbūt jis nesupranta, o galbūt jo visi draugai tą vakarą taip pat renkasi pirmą variantą. Vakarų kultūros įtaka, dažniausiai susijusi su pramogomis ir lėbavimais turi daug įtakos mūsų jaunimui, kuris nustoja domėtis senąją etnine kultūra – tiesiog neužtenka laiko, ypač kai tikrosios tradicijos laikomos nemadingomis ir nereikšmingomis.
Gilinimasis ir domėjimasis senąją etnine kultūra reikalauja laiko, kurio dabartinis žmogus turi vis mažiau. XXI amžiuje visi siekia kuo šiltesnės kėdės darbovietėje, kuo daugiau pinigų, kad galėtum vienintelis Lietuvoje turėti milijoną kainuojantį automobilį. Kai nėra laiko, tai ir kultūra tampa nebeįdomi, nematoma. Žmogui rūpi materialinė gerovė, o ne tautosakos puoselėjam dvasinė. Galime prisiminti pasakojimą apie lapę, kuri negalėjusi pasiekti vaisių numojo ranka ir nusprendė, kad jai jų nereikia. Dabar viskas panašiai, tik kiti vaisiai medyje atrodo sultingesni, gražesni ir labiau blizgūs, nors atsikandus jų nieko nepajauti. O kad rastum tikrai gardų, nors ne tokį gražų pritrūksta laiko – juk sunku nuskinti visus vaisius iki gyvenimo galo.
Senoji etninė kultūra šiuolaikiniam žmogui tapo nereikšminga dėl žiniasklaidos propaguojamos „pop“ kultūros, globalizacijos proceso, kuris stipriai paveikia augančią kartą ir laiko stokos, kai domimės ne tuo, kuo reiktų.
7 komentarai (-ų)
Žmogus pats save apvaginėja, pamiršdamas papročius. Su silpnomis šaknimis išauga tik krūmas, ne medis :)
Matai, nereikšminga ir nepraktikuojama yra du skirtingi dalykai. Be to klausimas dar kaip tu tą etniškumą apibūdini. Kažkodėl paprastai “propaguojamas” tik tam tikro laiko etniškumas. Kodėl mes nekultyvuojam kokių tai nendartaliečių, gyvenusių Lietuvoje prieš tūkstančius metų kultūros, jei ją taip pavadint galima? :)
Gerai pasakyta, scania.
Karoli, senoji etninė kultūra šiuo atveju tai tautosaka, papročiai, folkloras ir t.t. Jie įvardyti rašinyje :)
Atsakymas į antrą klausimą, nes tautosakoje yra senovės išmintis ten vos ne kaip Biblijoje rasi visus reikiamus atsakymus, pamokymus ir pan. :) Ten randama gili prasme, o apie nendartaliečius taip pat kalbama :D tik galbūt jų nuveikti dalykai ne tokie kultūriškai literatūroje ir dvasiniai pasaulėžiūrai vertingi.
Beje, kai ji nepraktikuojama ilgainiui tampa nereikšminga. Būtent tai kai kuriose pastraipose bandžiau pasakyti. :)
Tai tie papročiai, pamokymai, atsakymai tiesiog įgauna kitokią formą — modernėja. Nesakau, kad reikia viską pamiršt, bet bandyt viską išlaikyt taip pat beprasmiška.
Sutinku dėl modernėjimo, bet daugelis žmonių vis dėl to juos pamiršta apskritai. ;)
Na, mano nuomonė yra tokia, jog viskas vyksta natūraliai, todėl nieko šioje situacijoje nepakeisi. Kitaip sakoma – “prieš srovę nepaplauksi”. Keičiasi laikai, bėga metai, dešimtmečiai, o kartu su jais ir papročiai bei tradicijos. Žinoma, galim nuo pasaulio atsitverti didele siena, bet ar nuo to mums pagerės? Manau, kad ne…
Lietuviai stengiasi užmiršti, kas jie tokie :)
Kas yra LABIAUSIAI viliečiai Vilniuje? Vakar atvažiavę iš kaimo! :D
Vos tik sostinėn pakliūna – užmiršta ir tarmę, ir papročius :D
2 atsakymų
[...] kalba, mūsų virtuvė ne tokia populiari kaip kitų, pavyzdžiui, kinų, italų, ispanų ir t.t., viešai kalbama apie savo senų papročių, tautos savitumo praradimą. Būtent dėl šių problemų žmogus, gyvenantis viename dideliama kaime, nuvertina šalį, kurioje [...]
[...] tai baimė kažką prarasti. Mūsų tikrai susimaterialėjusioje visuomenėje (vis dėl to mano ankstesni rašiniai tinka ir nėra idealizmas – tiesiog rašoma apie mano kartą, o ne apie tą, kuri [...]