Kaip nesijausti blogu vadovu? Arba apie vadovo pasitikėjimą savimi.

Tęsiu praeito savaitgalio įrašo mintį norėdamas ją išplėsti ir iš tikrųjų atkreipti dėmesį į tai, ką norėjau iš komunikuoti.

Tiesa, susilaukiau daug įvairių minčių ir atsiliepimų į savo įrašą. Dalis jų buvo klausiamai užduodami, kas tau nutiko, kas per lūžis ar nesėkmė įvyko. Kita dalis skaitytojų palaikė ir, atrodo, priėmė arba išgirdo tą žinutę, kad dažnai vadovams bei jų palaikymui skiriama mažai dėmesio.

Vis dėlto, esu įsitikinęs, jog tas perdėtas šiuolaikinis pozityvumas neretai trukdo atkreipti dėmesį į problemas. O nesprendžiamos problemos net ir pridengiamos pozityvumo šydu netaps naujais kūrybingais sprendimais. Apie tai kalbėtis svarbu.

Tad, atsakysiu į klausimų skaičiusiųjų praeitą įrašą. Ar aš jaučiuosi blogas vadovas? Galiu šiandien drąsiai atsakyti, kad ne. Jaučiuosi besimokantis, vis dar įgūdžius ir žinias formuojantis.
Bet ar nebuvo momentų, kuomet jausdavausi iš tikro prastas, blogas ir neteisus? Žinoma, taip. Ypač savo vadovavimo pradžioje, kuomet tik vadinausi direktoriumi, dar apskritai nesuprasdamas, ką tai reiškia.

Ir čia užduodu klausimą, kurį uždaviau praeitu įrašu. Ar tikrai esu blogas ir jei taip jaučiuosi, kaip pakeisti savo vidinę būseną?

Pradėsiu nuo savo patirties mokymų metu su konsultantas.

Sutinku kartais vadovų, kurie ateina tiesiog tam, kad ateiti. Kaip jie sako, viską vis tiek žinau, o čia atėjau šiek tiek naujų minčių ir idėjų, suprask, kad niekas nepritaikoma. Išgirdęs tai žinai, kad žmogus po mokymų grįžęs neinicijuos jokio pokyčio.

O Jūs kitokie. Jūs žinote, kad kažkas galbūt ne taip, kad kažko nemokate ir susivokimas bei noras keisti save ir savo požiūrį yra raktas į sėkmę. Esate teisingame kelyje ir jau reikėtų tuo didžiuotis.
Dažnai mes blogai jaučiamės, kuomet nežinome, kad tiesiog nemokame ir neturime įrankių, įgūdžių ar žinių, kaip darbuotoją motyvuoti, kaip jam nepakenkti ir pan. Reikia aiškiai suprasti, jog objektyviai save matydamas ir savo trūkumus žinodamas aš galiu tas žinias įgauti, o įgūdžius suformuoti.

Pavyzdžiui, dar prieš dvi savaites mūsų įmonėje teambuilding‘ai irgi buvo bene privalomi. Su kuoka per galvą niekas nedavė, bet buvo aiškiai duodama suprasti, jog į juos reikia ateiti.
Kuomet perskaičiau puikų Tomo iš OVC komandos straipsnį apie tai, kaip iš tikrųjų kartais žmonės jaučiasi į juos ateidami arba vengia, supratau, kad iš tikrųjų juk visaip būna ir visokių reikia. Aš turėjau savo viziją ir vis dar turiu argumentus dėl ko reikėtų dalyvauti visiems, bet jie neatliepė ir į kitus žmones bei galbūt jų jausmus ir norus.

Tiems, kurie neateidavo aš papildomai stengdavausi: karantino metu siųsdavau lauknešėlį energetinių, premium kavos ir arbatos, 7days ir snicker‘ių, manydamas, kad tai tiesiog būtina, nes na vis tiek, net ir jei neatėjai tu turi būti tos komandos dalimis ir reikia. Truputį persistengdavau tiesą sakant.

Šiandien po pasidalinto įrašo su kolegomis aš nubrėžiau tiesiog ribas. Mūsų teambuilding‘ai nebėra privalomi, tačiau aš sau tuo pačiu leidžiu nebepersistengti. Išlaisvinau ir juos nuo „priverstinio“ teambuilding‘o, ir save nuo pastangų, kurių gal ir nereikia, jeigu žmogus pats nenori.

Kiekvienas, kas nori nuo šiol gali dalyvauti ir visi yra kviečiami ateiti į teambuilding‘ą, tačiau jeigu tu to nenori daryti – neik. Bet įmonė iš kitos pusės tada dėl to ir neišgyvens, nesiųs papildomų dalykų ir nebeinvestuos į tavęs „priverstinai laimingo“ padarymą. Išsilaisvinau nuo lauknešėlių būtinumo taip pat. Balansas.

Nežinau, ar sprendimas teisingas, nes dar nepraėjo daug laiko, bet visada mąstau, kad su kiekviena teise ar laisve turi būti nubrėžiamos ir aiškios ribos. Susitarimas.

Štai ir paprastas problemos sprendimas. O kad tuos problemos sprendimus būtų lengvai pastebėti, siūlau ir kviečiu vadovus daryti kas savaitines refleksijas. Pacoachinti save, kaip dabar madinga sakyti.

Aš pats refleksijas rašau kiekvienos savaitės sekmadienį. Galima sakyti, kad ir šis įrašas yra savotiška refleksija. Tokiu būdu būdami vadovai pastebėsite ne tik tai, kas blogai arba kokių įgūdžių jums trūksta, bet ir tai, ką darote gerai.

Yra Dunning-Kruger dėsnis, kurs sako, kad žmogus dažnai būdamas kompetentingas daugiau nei vidurkis yra linkęs save nuvertinti labiau nei visiškai nepatyręs naujokas. Kartais mums vadovams reikia šito nepamiršti. Prisiminti, jog tikrai nuėjome tolimą kelią ir galbūt taip pat save matome neobjektyviai, nes tų žinių turime, tereikia daugiau pasitikėjimo.

Tad, tęsdamas savo praeitos savaitės įrašą kviečiu daugiau pasitikėti savimi, nepamiršti, kad visko, ko nemokame objektyviai save matydami ir reflektuodami galime išmokti. O su kiekvienu net ir mažyčiu pokyčiu būsime ne blogi, bet geri lyderiai. Ir nebūtina pasiduoti tai žurnalo viršelio ekstazei, kuri formuojama ne visada teisingai.