Ką pamiršau būdamas įmonės vadovu?

Prieš daugiau nei 10 metų, beveik tuo pačiu metu kaip ir pradėdamas rašyti šį tinklaraštį, pradėjau  programuotojo karjerą. Iki šios dienos sukaupiau ypač didelę patirtį, kuria bandau išmokti didžiuotis ir pritaikyti darydamas refleksijas jau nebe tik programavimo, bet ir projektų, įmonės ir įmonės procesų valdymo srityse.

Prisimenant karjeros pradžią, ilgą laiką dirbau laisvai samdomu specialistu (svetainių ir el. parduotuvių kūrimas naudojant PHP technologijas), vėliau nemažai bendradarbiavau su JAV įsikūrusia PrestaShop besispecializuojančia agentūra (specializuotų ir sudėtingų PrestaShop modulių ir sistemų kūrimas), o dabar jau ketverius metus turiu savo įmonę, veikiančią naudojant „PrestaRock“ prekės ženklą (visos PrestaShop paslaugos nuo A iki Z, ir dar daugiau).

Įmonę įkūriau tipiniu atveju, o dabar galiu drąsiai sakyti, kad tapau geru specialistu – programuotoju, kuris nesivadovauja principu „bele veikia“. Orientavausi į funkcionalų, tvarkingą, kokybišką programinį kodą ir po kurio laiko sulaukdamas nesibaigiančio klientų srauto be papildomos reklamos pastebėjau, kad nebepakeliu esamos paklausos ir bandau suspėti darbus, o beatrašinėdamas į el. laiškus pastebėjau, kad programuoti laiko nebelieka, nes didžiąją dienos dalį užima būtent projektų derinimas ar kliento atestavimo sužiūrėjimas. Tuomet manydamas, kad viskas bus daug greičiau ir paprasčiau, griebiausi netolimoje aplinkoje esančio ką tik „iškepto“ naujo programuotojo – kolegos, kuris, atrodo, turėtų viską išspręsti tiesiog padėdamas atlikti besikartojančias ar lengvesnes užduotis, bet, kaip jau turbūt galite nuspėti, tiesa pasirodė kiek kitokia nei pirminė vizija.

Apie tai daugiau skaitykite mano netrukus pasirodysiančiuose įrašuose apie mano patirtį būnant geru specialistu ir bandant susidoroti su įmonės valdymo niuansais. Šįkart noriu aptarti dalykus, kurie pažįstami kiekvienam verslo naujokui, paremti realia patirtimi, nes lankydamasis įvairiose konferencijose ir klausydamasis pranešimų pastebėjau, kad kitų patirtyse kartais atpažįstu pats save ir, manau, ta patirtimi – vienokia ar kitokia – reikia dalytis, dalytis jau vien dėl to, kad kažkam šis įrašas gali pasirodyti naudingas ir jis pastebės tas pačias problemas anksčiau, nei pastebėjau aš.

Kodėl pamiršau?

Pirmaisiais įmonės valdymo metais patekau į tipinę naujo verslo situaciją: kai pats esi geras specialistas, labai sunku deleguoti darbus kitiems, nes norisi, kad tie darbai būtų atlikti tinkamai ir ne prasčiau, nei darydavai juos pats. Bet kartu atsiranda ir daug kitų problemų: komunikavimas, piniginių srautų valdymas, sąskaitų išrašymas, naujų darbuotojų paieška, esamų darbuotojų apmokymas, procesų standartizavimas, didesnė atsakomybė ir kt.

Iš esmės neįvertinau, kad įmonės valdymas (darbas dviese, o ne vienam savarankiškai dirbančiam specialistui) sukelia daugybę papildomų problemų, kurių nenumačiau pačioje pradžioje. Čia labai greitai pasitvirtino KTU dėstytojo J. Blonskio dažnai įkyriai kartota frazė, kad du žmonės (arba tiesiog programuotojai) neatliks to paties darbo du kartus greičiau. Ir nors iš pradžių atrodo, kad nebus sudėtinga pateikti įvairias lengvesnes ar jau pasikartojančias užduotis kitam žmogui, pasirodo, atsiranda komunikavimo, mokymo, supratimo ir interpretavimo problemų.

Netrukus pastebėjau, kad užduotį reikia aprašyt itin detaliai, nes juk žmogus tavo minčių neskaito ir tai, ką tu jau darei dešimt kartų, naujajam kolegai darant pirmą ar antrą kartą kyla klausimų net ten, kur, atrodo, kaip taip įmanoma ir kaip tokių dalykų galima nesuprasti. Po to pasirodė, kad Skype’o ar tiesiog chat’o toms užduotims neužtenka – reikia atrasti būdą tinkamai jas valdyti, matyti ir kt., nes iš didelio Skype’o chat’o pokalbio nebesupranti, kuri užduotis pabaigta, kuri – nepabaigta, kuriai reikia papildomų korekcijų, ir pan.

Apie visa tai planuoju parašyti atskirą įrašą, tačiau pagrindinė esmė ir analogija būtų tokia – būdamas naujos įmonės vadovas, esi viskuo: valytoju, projektų vadovu, buhalteriu, direktoriumi, programuotoju, testuotoju ir tuo, kas dar telpa tarp šių pareigybių. Galų gale, norėdamas nepaleisti visų galų, o ir prižiūrėti, ar teisingai padaryta (jau nekalbant apie tai, kad vis dar darai kažką gerai ir klientų bei projektų yra daugiau, nei spėji jų padaryti), ar viskas gerai, bandai aprėpti per didelį kąsnį (o dar reikia sužiūrėti buhalteriją, išrašyti sąskaitas ir pan.). Visa tai tampa 12 ar 16 darbo valandų diena, o apie savaitgalius tiesiog pamiršti. Kartu su tuo pamirštami ir žemiau aprašyti gyvenimiški dalykai, kurie iš esmės turi ypač neigiamos įtakos ir pačiam darbui ar verslo plėtrai.

Pamiršau asmeninius tikslus: savaitinių ir mėnesinių tikslų nebuvimas – užsisėdėjimas toje pačioje vietoje

Dirbdamas daug ir monotonišką, pasikartojantį darbą (atsakinėjimas į el. laiškus, užduočių skirstymas, prioretizavimas, sąskaitų-faktūrų išrašymas, to paties biuro valymas ir kt.), visai neberadau laiko refleksijoms, o kartu su refleksijomis – ir naujų tikslų kėlimui. Galų gale pastebėjau, kad nei įmonė, nei aš pats nebetobulėju, o netobulėju, nes puikiai tinka posakis „kai kapitonas nežino, į kurį uostą nori plaukti, tai joks vėjas netampa palankus“. Vieną dieną sustojau ir supratau, kad iki šiol visa, ką pasiekiau savo gyvenime ir kuo buvau, buvo tik dėl to, kad dar būdamas moksleivis turėjau labai konkrečius, aiškius ir ant popieriaus ranka užrašytus savo asmeninius ir darbinius tikslus. Vienas tų tikslų buvo ir įmonės įkūrimas bei sėkmingo verslininko idealas.

Neturėdamas tikslų sustojau ir pastebėjau, kad per gerus metus niekur kitur nepasistūmėjau, o darau tik tą patį per tą patį: taip, mes atlikdavome šiek tiek daugiau užduočių, nes gana greitai sugebėjome atidirbti pirminį bendradarbiavimo ir vidinį savo procesą, išsisprendėme tam tikras problemas, bet tuomet dar net nebuvo nei metinių biudžetų ar pamatuojamų kitų tikslų įvertinti, kaip mums sekasi, įvertinti, ar tobulėjame, ar ne.

Čia teko sustoti ir prisiminti, kad B. Tracy’is ir kiti sėkmingo gyvenimo mokytojai, kad ir kokie jie būtų, kartais „nurašomi“ kaip neteisūs tam tikrų tingių žmonių požiūriu. Iš esmės tam tikru metu tai man padėjo labai pakeisti savo gyvenimą.

Sustojau ir galėjau palyginti tris savo gyvenimo etapus:

1. Tikslai ir jų planavimas. Kaip juos reikia kurti, ruošti ir užsirašyti, nieko nežinojau. Tuomet tiesiog gyvenau šia diena žinojau, kad reikės įstoti į universitetą, kad reikia gerai mokytis, kad nebus nieko gero, jei nesimokysiu ir pan., bet nieko daugiau.
2. Tarpsnis, kai netgi kiekvieną dieną turėjau tos dienos tikslus, o dienotvarkę, net būdamas mokykloje, planavau valandų tikslumu su labai konkrečiais dienos, savaitės, mėnesio ir metų tikslais. Tai buvo patys geriausi mano metai, kai, dar būdamas moksleivis, sugebėjau mokytis geriau nei vidutiniškai, kiekvieną dieną įgydavau nežmonišką kiekį naudingos informacijos skaitydamas užsienio ir lietuviškus tinklaraščius (taip, čia tie laikai, kai Blogin virto Login ir Lietuvos blogosfera turėjo top’us, o aš būdavau tų blog’ų top’uose kartu su Nežinau.lt, parašančiu 10 įrašų per dieną ir daugiau), o be visos šitos sau patinkančios veiklos dar sugebėjau programuoti nesudėtingas svetaines savo klientams bei rašyti mokamus profesionalius straipsnius biurų darbuotojams ir buhalteriams skirtiems savaitraščiams ir žurnalams.
3. Laikas, kai apie tikslus žinojau, bet juos planavau netinkamai arba vis rečiau ir turėjau tik metinius tikslus. Šiuo gyvenimo tarpsniu pagavau save, kad dirbu 12–14 val., bet rezultato – jokio. Atrodo, dirbi dirbi, darai darai, bet iš to jokių rezultatų, o skaitydamas metinius tikslus pastebėjau, kad „oj, galėjau šitą padaryti birželį, šitą – liepą, o šitam tikslui buvo puiki proga rugsėjį“, tačiau kadangi tų tikslų nebuvau susiskaidęs į mėnesinius ar savaitinius, tiesiog apie juos pamiršdavau arba jų neįgyvendindavau dėl laiko trūkumo.

Todėl dabar galiu drąsiai daryti išvadą, kad visi tie, kurie sako, jog žmogus turi turėti labai aiškiai esamuoju laiku apibrėžtus,  ranka ir ant popieriaus parašytus (ne, netinka jokie el. variantai kompiuteryje ar mobiliajame įrenginyje) tikslus, yra visiškai teisūs. Žinoma, dažnai sėkmės mokytojai, pavyzdžiui, B. Tracy’is ir kt., yra „nurašomi“ kaip tuščių dalykų mokytojai, bet iš esmės čia reikėtų nepamiršti tokio vieno elementaraus dalyko: tų tikslų reikia aktyviai siekti įdedant laiko ir darbo. Dabar galima dirbti po 12–14 val., bet iš to bus labai aiškūs rezultatai, nes žinosite, ką dirbate ir kaip dirbate, o ne darysite viską, kad tik darytumėte ir „atsimuštumėte“ nuo dar vieno į pašto dėžutę įkritusio el. laiško.

Pati paprasčiausia technika atsisakyti nereikalingų užduočių ir nepasimesti tarp rutininių darbų yra darbus skirstyti į darbus pagal laiko kvadrantą, aprašytą knygoje „7 sėkmingų žmonių įpročiai“:

(paveikslėlį pasiskolinau iš Forbes)

Pagrindinės skiltys šioje diagramoje yra dvi:

1. Svarbūs ir skubūs darbai – skubus, nes „dega“ ir jų neatlikus bus ypač didelės neigiamos pasekmės: vėluosime priduoti projektą, pabėgs klientas, prarasime finansus ir kt.
2. Svarbu, bet neskubu – tai turbūt svarbiausia šios diagramos dalis. Patirtis rodo, kad šitie darbai labai greitai tampa ypač svarbiais ir ypač „degančiais“ darbais, todėl ypatingą dėmesį skirkite būtent šiai skilčiai. Kartais netgi atliekant skubius svarbius darbus patartina užmesti akį ir nepamiršti ilgai laukiančių darbų.

Pamiršau: skaityti ir tobulėti – žinių trūkumas ypač greitai kintančiame pasaulyje

Supratęs, kad nebeturiu kasdienių, savaitinių ir mėnesinio tikslų, pastebėjau, kad kai kuriais atvejais man pradeda trūkti ir tam tikrų įmonės valdymo žinių, jau nekalbant apie ypač greitai kintančią programavimo sritį, kur sakoma, kad savo dabartinių žinių netenki per porą metų, o dabar – turbūt ir greičiau.

Čia vėlgi ypač padėjo vieną dieną lyg šlapiu skuduru per veidą sau pačiam suduotas smūgis, po kurio supratau, kad juk tuos tikslus rašyti, kurti išmokau tik skaitydamas ypač daug užsienietiškos ir lietuviškos literatūros. Dar pamenu, kaip vienas iš žinomų blogerių Karolis Pocius man siuntė tuomet dar prabanga Lietuvoje buvusį „Amazon Kindle“, o jame perskaičiau visas svarbiausias knygas (kai kurias jų aprašiau ir šiame tinklaraštyje). Tos knygos man visų pirma padėjo tapti motyvuotu, tinkamai karjeros ir gyvenimo iššūkiams pasiruošusiu žmogumi ir asmenybe, jau nekalbant apie tai, kad visa skaityta literatūra man dar būnant pirmo kurso KTU studentu leido tapti tuo metu didžiausios, labiausiai gerbiamos ir vienintelės Gold PrestaShop partnerės darbuotoju bei įgyti žinių dirbant tiesiogiai su amerikiečiais.

Atlikęs nesudėtingą refleksiją supratau, kad esu „užbridęs“ didelėje monotoniškų darbų rutinoje būtent dėl to, kad pamiršau skaityti, o perskaitęs – pritaikyti naujai įgytas žinias visur. Būdamas dar mokyklinukas turėjau progos išmokti įvairias Pomidoro, GTD, „eat-that-frog“ ir kt. asmeninio laiko planavimo, motyvavimo ir kt. priemones, kurių asmeninis pritaikymas man ir padėjo pasiekti tikslų bei šiandien būti čia, kur esu, ir pagaliau išmokti didžiuotis tuo, ką sugebėjau pasiekti.

Be skaitymo man labai padeda vadovaujant įmonei įgyta programuotojo patirtis, kur netgi be papildomos literatūros ir kt. dalykų supratau, kad viskas turi būti labai struktūrizuota, įmonės vidiniai procesai turi būti aiškūs ir detalūs, išmokau, kaip atsakinėti į užklausas, galų gale, teikti tuos pačius pasiūlymus ir kt. bei juos optimizuoti išnaudojant elementarų DRY pattern’ą. Jau nuo pat pradžių buvo tam tikrų optimizavimų bei procesų, be kurių dar visai neseniai sugebėjome įgyvendinti didžiulį projektą per neįmanomai trumpą laiką (vietoje tipinio 6 mėnesių termino unikalaus dizaino el. parduotuvę su sudėtingomis integracijomis paleidome per trumpiau nei 2 mėnesius), užtikrindami to projekto kokybę.

Čia tenka pakartoti dar vieną ypač svarbią žinutę: nepamirškite skaityti ir mokytis. Visi kalba apie tai, kad B. Obama, B. Gatesas ir kt., kad ir kokie jie būtų užimti, skaito knygas ir jų perskaito ypač daug. Tai yra vienintelis būdas greitai tobulėti – skaitant tinklaraščius, knygas. Ėjimas per praktiką yra puikus būdas, bet tą patį rezultatą pasieksite per tris, o gal net keturis kartus ilgesnį laiką. Imkite ir pamėginkite pritaikyti tam tikras jau kitų aprašytas praktikas: TOC, LEAN įmonių valdyme, krioklio, AGILE principų IT projektų valdyme, nepamirškite design patternų programavime, nes tai vienintelis būdas dirbti efektyviai ir tinkamai.

Šioje srityje vis dar vargstu, tačiau naudoju „RainDrop“ aplikaciją nuorodų greitam susirinkimui vėlesniam perskaitymui, „Kindle“ atrinktų knygų skaitymui, o laiko bandau rasti prieš miegą skirdamas valandą skaitymui arba keliaudamas automobiliu, kai nereikia vairuoti. Iš esmės netgi pradėjau ieškoti būdų, kad keliaudamas galėčiau nevairuoti ir tą laiką skirti skaitymui. Neblogas būdas (ypač kalbant apie sėkmės mokytojų teikiamą informaciją) – podcast’ai ir audio knygos: sujunkite sportą, pasivaikščiojimą ar kt. veiklą su audio knygų skaitymu. Būdamas mokyklinukas išklausiau turbūt visas įmanomas B. Tracy’io, Robbino audio knygas.

Pamiršau: rašyti – gebėjimas apibendrinti, mokytis ir daryti išvadas

2008 metų krizė gana neblogai parodė, kaip gerai mes gyvenome, kai dirbdami darbuose kai kurie iš mūsų per dieną sugebėdavo sugeneruoti po vieną įrašą savo asmeniniuose tinklaraščiuose, o dar tų tinklaraščių kai kurie turėdavo ir ne vieną. Mano asmeninis tinklaraštis savo laiku pasitarnavo ne tik kaip savirealizacijos priemonė bei hobis, kuris man ypač patikdavo (ir vis dar patinka!), bet ir visus savo pirmuosius klientus bei tą pačią JAV įmonę radau būtent per savo tinklaraštį be visiškai jokios reklamos ar CV kūrimo.

Tinklaraštis ir rašymas yra puiki priemonė savo iš kelių skirtingų šaltinių perskaitytas mintis, paremtas jau ir bandymu jas pritaikyti vienoje ar kitoje srityje, sudėlioti į bendrą tekstą, pateikiant išvadas, kurios gali pasitarnauti ne tik Jums, bet ir kitiems. Apskritai rašymas yra ypač įdomus užsiėmimas, kai berašydamas net ir apie ypač žinomą ar gerą temą (kad ir programavime) prisimeni tam tikrus pagrindus, kuriuos galbūt pamiršai, prisimeni įvairias smulkmenas. Rašymas padeda struktūrizuoti mintis, daryti refleksijas, jas kritiškai vertinti.

Pamenu ir ypač džiaugiuosi, kad tiek Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje, tiek Klaipėdos 6-oje vidurinėje mokykloje turėjau ypač geras lietuvių k. mokytojas, kurios iš esmės darė tai, ką reikėjo. Esu joms nuoširdžiai dėkingas, ir nors viena tų mokytojų, kai buvau priėjęs ir sakiau, kad jos pamokos padarė ypač didelę reikšmę mano gyvenimui, tai vertino skeptiškai, bet dabar galiu tik dar kartą pasikartoti. Literatūros pamokos, mano supratimu, turi ne tiek išmokyti rašyti taisyklingai ir kablelius dėlioti (šiuos tekstus, beje, irgi redaguoja specialiai tam samdoma kalbos redaktorė), bet kritiškai vertinti tai, ką skaitai, sugebėti įžvelgti ir atsirinkti vertingą informaciją, matyti informaciją tarp eilučių, suprasti pagrindinę mintį, ją savo smegenėlėse apdoroti ir apibendrinti, daryti išvadas. Man keista ir dabar nesuvokiu, kaip žmonės, ypač tam tikrų didelių įtakos grupių, esant didžiuliams kiekiams fake-news nemato, koks didelis mūsų valdančiųjų puolimas su bereikšmiais tekstais yra atliekamas. Juose nėra jokių faktų ar konkrečių dalykų, o tik antraštės, formuojančios nuomonę (nes pačių tekstų gi niekas nebeskaito), jau nekalbant apie kitus dalykus.

Vienas iš pavyzdžių, kad ir atsiribojant nuo Lietuvos politikoje vykstančių keistų dalykų ir tam tikrų žiniasklaidos priemonių skleidžiamos neteisingos nuomonės – D. Trumpo pavyzdys. Būdamas tam tikroje artimoje draugų aplinkoje buvau įtikėjęs, kad tai, kas jis yra ir ką jis daro, yra absoliučiai nesąmonė, tačiau nustojau tikėti tuo, kas rašoma. Vieną kartą pasidomėjęs D. Trumpo kalbos CNN trumpa santrauka, tiesiog sėdėjau ir galvojau: netgi tikrai tokia beždžionė valdo JAV? Nepatingėjęs ir išklausęs visą neiškarpytą D. Trumpo kalbą be papildomų nusistatymų supratau, kad jis ten viską teisingai ir protingai dėstė, tik be konteksto buvo išrinkti karšti pasisakymai, o prezidentas pateiktas kaip kvailiukas.

Rašymas yra aukštesnė skaitymo forma. Gebėti sudėlioti mintis, surinktas iš daugelio šaltinių, bei sujungti jas į konstruktyvų vientisą tekstą yra išmokstama – tai padeda tobulėti. Rašykite dienoraštį, tinklaraštį ar ką tik norite. Nebijokite, viskas yra išmokstama ir įgaunama per praktiką. Kaip rasti laiko? Čia dar atsakymo taip pat neturiu: šiandien viską mečiau, nes jau tris savaites kankino noras parašyti šį straipsnį (viename ekrane matau 9 neatsakytus el. laiškus vienoje dėžutėje, 7 – kitoje, skambino du klientai). Turbūt vienintelis būdas rašyti yra atsiriboti ir pamiršti visus telefonus pusvalandžiui ar valandai per savaitę: pasinaudokite ta pačia pomidoro technika, tiesiog pamėginkite. Nebijokite, pasaulis nesugrius, jei 60 minučių duosite smegenims padirbėti sau ir Jums.

Pamiršau: sveikai maitintis, sportuoti ir miegoti – motyvacijos trūkumas, jėgų trūkumas ir noro nebuvimas

Jeigu jau nespėjau nudirbti savo pagrindinių darbų, susirašyti tikslų, skaityti ir tuo labiau rašyti, tuomet ką belieka kalbėti apie sportą ir sveiką mitybą?

Automobilis iš esmės yra didžiulis blogis. Pamenu, juokdavausi iš vieno savo kolegos, kai jis užsisakydavo mėsos su daržovėmis be garnyro, o aš prisikraudavau pilną lėkštę gruzdintų bulvyčių. Deja, viskas labai greitai apsiverčia pradėjus važinėti automobiliu (tuomet dar buvau studentas, viešasis transportas buvo vienintelis). Dar labiau situacija pasikeičia, kai dirbate nuo 8 val. ryto iki 2 val. nakties, vieninteliai Jūsų pietūs yra kavinėje, o vakarienė po darbo 1 val. nakties – mėsainis arba naktinis kebabas (Kaunas gi kebabų miestas!).

Netinkamas maistas (jau nekalbant apie visus įrodymus ir atliktas studijas, paremtas moksliniais tyrimais) privertė mane tingėti, nes organizmas virškindavo, o ne dirbdavo, didelis kiekis nesveiko maisto tampa lyg ypač blogas įprotis, kuris psichologiškai kartkartėmis demotyvuoja daryti ir kitas veiklas: dirbti, mokytis, skaityti ir kt. Sveikas maistas ir tinkamai suplanuota mityba (ne tik pats maistas, bet ir valgymo rutina ir kt.) padės lengviau planuoti dieną, jaustis geriau, išlikti pailsėjusiems ir motyvuotiems.

Sportuoti verta vien dėl to, kad radę laiko sportui bent vieną valandą sporto klube, save motyvuosite ir lengviau pasieksite visų kitų tikslų. Jeigu sunkiai kėlėtės, mažai miegojote, darbui motyvacijos taip pat sunkiai rasite. Sportas padeda netiesiogiai įvesti tam tikrą motyvaciją ir norą visiškai kitiems dalykams ir tai sakau iš patirties (manau ir esu skaitęs ir daugiau tyrimų apie savimotyvacijos sąveiką su sportu): rasdami laiko sportuoti, jausdamiesi gerai, atrasite noro ir skaityti, rašyti, o gal ir padaryti tą užsilikusį sudėtingą darbą, kuris taip jau nežavi, pavyzdžiui, parašyti didžiulę specifikaciją naujam projektui.

Svarbu nepersitempti – nebūtina iškart atlikinėti sudėtingiausių sporto programų su treneriu. Pamažu pratinkitės ir įgykite įproti tiesiog ateiti į sporto klubą ir rasti jam laiko. Dažna priežastis, kodėl nesportuojama – tai pasakymas, kad neturi laiko, bet mūsų dizaineris mane visuomet labai gerai šiuo klausimu nurungdavo sakydamas, kad „jeigu B. Obama – JAV prezidentas – savo dienotvarkėje randa laiko sportuoti, tai tu ir tavo darbai tikrai nėra tokie svarbūs, tad turi ir privalai rasti laiko ir tu“. Ir tai visiškai tiesa – laiko neradimas yra daugiau išsisukinėjimas nei kad tikra priežastis, kodėl neinate sportuoti. Tad mano patarimas būtų pirmiausia įprasti ir suformuoti įprotį ateitį į sporto klubą, kad ir 20 minučių kardio. Laikui bėgant pastebėsite, kad sportas ir lengvos pradinės mankštos suteikia daugiau energijos ir patys jaučiatės geriau, o ir to laiko atrasti gerai besijaučiant nebebus taip sunku.

Jeigu rūkote, meskite! Taip, rūkymas apskritai blogas ne tik dėl to, kad brangiai kainuoja ir kenkia sveikatai, bet rūkantis žmogus turi labai silpną valią, o silpna valia pasireiškia visur: ne tik rūkyme, bet sprendimuose, darbe, sporte ir kitur. Jeigu netikite manimi, atkreipkite dėmesį į rūkančius žmones ir jų valią.

Kalbant apie sveiką maistą, taip pat nėra didelės paslapties: gaminkitės, pamėginkite savaitę ir suprasite, kad sveiką maistą pasigaminti nėra sudėtinga ir tai netgi greita (daug daugiau laiko užima pasigaminti nesveiko kaloringo maisto, kurio jums ir nereikia). Laiką maisto gaminimui išnaudokite efektyviai, pavyzdžiui, aš ryžius ryte verdu besiprausdamas, o kol susiruošiu, jie jau būna išvirę ir belieka juos įsimesti į indelį.

Pamiršau: ilsėtis ir savo laisvalaikį – naujų minčių ir idėjų trūkumas

Finansinė laisvė man leido pamėgti ir turėti netipinį laisvalaikį, kurį tapęs įmonės vadovu tiesiog pamiršau. Dažniausia mano vasaros būdavo ypač aktyvios ir tam tikru metu darbas būdavo netgi antroje vietoje, o vienais metais save pagavau, kad visą vasarą praleidau dirbdamas ir net pastato apsauga juokdavosi, nes mano diena atrodydavo taip: ateidavau į darbą 9 val., nuo 19 iki 21 val. darydavau pertrauką tiesiog pavalgyti, prasiblaškyti, o vėl antra pamaina trukdavo iki 1 ar 2 val. nakties.

Praėjus tai vasarai, nors darbinėje aplinkoje ta vasara turėjo ypatingą įtaką metiniams įmonės rezultatams, supratau, kad taip gyventi iš tikro nenoriu. Noriu grįžti prie laisvalaikio, skirti dėmesio ir laiko sau, savo pamirštiems pomėgiams, galų gale, elementariam pasivaikščiojimui ar kt. Ir nors labai sunku būti naujo mažo verslo vadovu ir vis kyla pagunda dirbti daug daugiau nei kiti, nes tiesiog visko nespėji, supratau, kad būdamas pensininkas tikrai nesigailėsiu, jog dirbau per daug. Iki tol turėjau prabangų, įdomų ir aktyvų laisvalaikį, kurio staiga nebeliko – tai mane ypač demotyvavo, nes pradėjau galvoti, kam apskritai dirbu ir tiek stengiuosi, jeigu paskui net nelieka laiko pasidžiaugti.

Be kita ko, laisvo laiko neturėjimas ir nuolatinė įtampa ar rutininiai darbai daro neigiamą įtaką ir pačiam verslui. Tik atsipalaidavusios ir pailsėjusios smegenys sugeba generuoti idėjas, pamatyti tai, kas blogai, bei identifikuoti, ką darai ne taip, ir galų gale sugalvoti, kaip visa tai patobulinti. Esu girdėjęs istoriją, tik nežinau, kiek tai tiesa – vienu tarpu B. Gatesas turėdavo savaitinius pabėgimus nuo darbų į savo miškų namelį, kuriame skaitydavo ir ilsėdavosi, o vienas tokių pasibuvimų pasibaigė tuo, kad „Microsoft“ sustabdė visus savo procesus, nes vos nepramiegojo interneto atsiradimo. Palyginimui – tas pat būtų nutikę ir „Nokia“ kai atsirado „Apple“ išmanieji telefonai.

Šiandien save apibūdinčiau kaip suprantantį, jog vis dar esu daug funkcijų atliekantis vadovas mažoje įmonėje ir nuo didelio darbų krūvio nepabėgsiu, kad ir kaip to norėčiau. Nusprendžiau dirbti tiek, kiek reikia darbo dienomis, tačiau visiškai nedirbti šeštadienį, o sekmadieniais tik pasiruošti pirmadieniui ir ateinančiai savaitei (t. y. mintys, planai, tikslai, darbų ir prioritetų paskirstymas). Žinoma, prie viso to reikia nepamiršti, kad laisvalaikis turi būti efektyvus, tad savo laisvą laiką praturtinau naudingais dalykais: pomėgiais, hobiais, kurie man naudingi versle arba tais pačiais skaitymu ir rašymu keliaujant ar per pertraukėles. Povilas Korop yra lietuviškai išvertęs gana neblogą sėkmės mokytojų būdą, kad kiekviena jūsų daroma veikla turi būti naudinga, pavyzdžiui, kol maudotės, užsivirkite tuos pačius ryžius, kol stovite kamštyje, peržvelkite naujienas ir atsirinkite skaitymui tas, kurios įdomios, ir kt.

Apibendrinimas

Išnaudokite visą laiką efektyviai. Ir tik dabar supratau, ką V. Matijošaitis „Kitokiuose pasikalbėjimuose“ turėjo omenyje sakydamas, kad jis niekada neturėjo prabangos žiūrėti filmus ar serialus. Taip, buvimas verslininku yra visiškai kitoks gyvenimo būdas. Pamenu, apie šią situaciją kažkada kalbėjome su autoserviso vadovu. Jis sakė: „Aš, kol šyla maistas, darausi arbatą ar kavą, o kol valgau, dar paskaitau naujienas, o tie (kalbėdamas apie savo darbuotojus – aut. past.) per valandą nespėja papietauti ir kavos atsigerti. Kaip aš neįsivaizduoju tokių žmonių, kurie pirmiausia parūko, paskui pasidaro kavos puodelį, o dar paskui nueina pasišildyti maistą ir tik tada valgo, taip jie turbūt nesupranta manęs, kai man įdomu ir malonu sėdėti naktį, atrašinėti laiškus ir jausti malonumą sėdint biure ir žinant, kad čia viskas tavo ir kad tu galbūt neišeikvojai tų metų be reikalo.“

Niekada nedirbau paprasto darbo nuo 8 iki 17 val., todėl turiu visiškai kitokį gyvenimo būdą, galiu pirmadienį darbo dieną išeiti ir apsipirkti ar pietauti 2–3 val., tačiau grįšiu ir dirbsiu tiek, kiek reikės. Visa tai darant gyvenime svarbu tinkamai susidėlioti prioritetus, o tinkamai sudėlioti prioritetai padės nepamiršti to, ką čia aprašiau ir nepamiršti nei skaityti, nei rašyti, nei domėtis naujienomis ar galų gale pailsėti. Šiandien savo žmogui prioritetus siūlyčiau dėliotis taip:

1. Poilsis, sveikas maistas, mityba ir sportas – esate lyg automobilis, o kad automobilis važiuotų, reikia ir pailsėti, ir alyvą pakeisti, ir tą alyvą ne pačią pigiausią pilti. Pats padariau klaidą, kad tai užmiršau. Tinkama rutina, miego režimas, sportas ir maistas Jums visų pirma padės atrasti motyvacijos, o visų antra –noro suspėti viską bei nepamiršti kitų svarbių dalykų.
2. Kritiniai, tinkamai prioretizuoti darbai, tikslai ir uždaviniai – tik efektyvus tikslais ir uždaviniais paremtas darbas padės pasiekti geriausių rezultatų bet kokioje srityje ir profesinėje sferoje.
3. Aktyvus laisvalaikis (arba/ir šeima) – galbūt šis šiek tiek ir persipina su pirmuoju punktu, bet čia aš priskiriu skaitymą, domėjimąsi, pasivaikščiojimą ar pramogą, kurią sau leisite, bei draugus ir artimuosius.

Po prioritetų susidėliojimo pasirinkite tinkamą techninę ir programinę įrangą. Nemažai patarimų galite rasti ir šiame tinklaraštyje – nuo savo piniginės planavimo iki patogesnio darbo el. paštu ar laiko planavimo įrankių. Nepamirškite ir to, kad verta samdyti tuos žmones, kurių darbas yra daug pigesnis nei jūsų (valymas, tvarkymas, dokumentų ruošimas ir kt. užduotys). Tik taupydami laiką ir neatlikdami mažaverčių, nieko neduodančių užduočių, galėsite jas padengti savo didesniu valandiniu įkainiu (pvz., jeigu uždirbate 30 Eur/val., o butą tvarkote patys, kai tvarkytojo darbo įkainis – 5 Eur/val., Jūs realiai per tą valandą kiekvieną kartą prarandate po 25 Eur).