Ar startuolis tikrai gali vadintis verslu? Kuo skiriasi nuo įprasto verslo?

Problema, kurią norėčiau šiandien pagvildenti yra samplaika tarp verslo ir startuolio. Dažnai tiek įmonių savininkai, tiek darbuotojai nebeatskiria, jog startuolis iš tikrųjų nėra verslas. Kaip čia taip nutinka, sakysite? Kuo iš tikrųjų skiriasi startuolis arba kam apskritai apie tai kalbėti?

Įsiveskime sąvokas. Verslo pagrindinis tikslas yra siekti pelno. Taip jau susiklostė mūsų kapitalizmas ir jo visas pamatas yra uždirbti pelną, kurį turėtumėme atgal reinvestuoti ir uždirbti dar daugiau.

Kas tuo tarpu startuolio tikslas? Kiek iš startuolių žinote pelningų? Net ir tų didžiųjų: Kilo, Vinted, Uber?

Atrodytų, kad startuolio visas pamatas nėra siekis uždirbti pelno. Veikiau atvirkščiai – jų pagrindinis tikslas ir fokusas įgauti kuo daugiau investicijų.

Iš čia atsiranda labai svarbūs skirtumai, kurie aktualūs mums visiems: tiek ketinantiems eiti dirbti ten, tiek galbūt agentūroms samdančios žmones ir apskritai mūsų suvokimui.

Pamenu, mano vienas bendrakursis iš KTU universiteto man sakydavo, jog jie programuoja darbą ar naują funkciją tol, kol ji tampa tobula arba išdirbta maksimaliai. Viskas, kaip ir gerai. Kokybiškas techninis sprendimas yra siektinas ir labai sveikintinas, nes tai sutaupo kaštų ilguoju periodu.

Bet kaip gaunasi versle? Ar aš galiu daryti funkcionalumą iki begalybės gerą ir maksimaliai teisingą, jeigu klientas už tai nemoka? Ką turėčiau tuo atveju daryti? Vis tiek įgyvendinti iš savo kišenės? Pagal verslo sąvoką turbūt, kad ne.

Verslas visada turi ieškoti kompromiso ir ne tik paaiškinti ir ugdyti klientą, kodėl turėtų investuoti (nusipirkti) paslaugą tokią, kokia siūloma, bet ir daugeliu atveju tiesiog neatlikti darbo taip, kaip jam atrodo geriausia.

IKEA dažnai susilaukia priekaištų dėl savo el. prekybos ir visi klausia, kaip čia taip gali būti, kad tokios milžiniškos korporacijos el. komercija ir patirtis tokia tragiška. Vienos konferencijų metu atsakymas buvo pateiktas labai paprastas: mūsų verslo tikslas kurti per panaudojamus, stilingus ir pigiai kainuojančius baldus, todėl investicijos eina ten, o turint tokį produktą nesvarbu, kokią el. komerciją turėsime, vis tiek iš mūsų pirks.

Pavyzdžiui, mūsų lietuviškoji Barbobra.lt taip pat yra startuolis, o ne verslas. Kodėl? Todėl, kad berods dar dabar generuoja minusą su mintimi, jog kažkada ateityje, kai rinka pribręs taps lyderiu ir bus jau transformavusi viską taip, jog kiti nebenukonkuruos.

Požiūris labai pragmatiškas ir verslo požiūriu teisingas. Kaštai paskirstomi gauti maksimalų pelną ir fokusuojami į išskirtinį konkurencinį pranašumą, o ne viršelį.

Čia ir atsiranda pirmasis skirtumas, jog startuoliai degina „neribotus“ išteklius arba gautas investicijas ir neturi atsižvelgti į tai, ar tai iš tikro efektyvu ar ne. Jiems nesvarbu efektyvumas tol, kol pasiekia savo tikslus ir idėjas. Juk tam ir ieško investicijų.

Kitas skirtumas yra atsakomybė ir rizikos vertinimas. Verslas dažniausiai turi kapitalą, kuris yra ribotas ir pradinis. Iš pradinio kapitalo turi uždirbti jo daugiau tam, kad reinvestuotum atgal į verslą.

Žinodamas tai sveri savo sprendimus kaip vadovas visiškai kitaip nei startuolio lyderis. Čia, dažnu atveju, jeigu esi ir vadovas, ir akcininkas viename turi neretai priimti ir dar daugiau kompromisų. Pavyzdžiui, negali pasiimti ir mokėti 1.5 ar 2 kartus didesnio atlygio programuotojui vien dėl to, kad tau reikia.

Jeigu tas programuotojas neatidirbs to kapitalo, kuris yra ir eis į minusą, tu tiesiog už poros mėnesių bankrutuosi. O startuolis? Startuolis turi investicijas, kurios iš tikrųjų nedraudžia ieškoti žmogaus vien dėl to, kad tau jo reikia ir atliktų darbą nesvarbu, kiek paprašys. Žaidi juk ne savo pinigais, o tuomet ir neskauda.

Nėra ir atsakomybės skausmo, nes pinigai tai investuotojų – ne tavo. Iš čia seka labai paprastas ir geras pastebėjimas, kodėl startuoliuose tiek daug geros ir darnios kultūros įmonėse. Atsakymas, kad tos kultūros nereikia kurti iš savo pelno maržos ir mainais deginti galima investicinį kapitalą ateityje. Nereikia sudaryti kompromisų, ar tu nori sparčiai augti kitais metais, ar nori turėti patenkintus darbuotojus šiais metais.

Skirtumų turbūt atrastumėme ir daugiau, tačiau problema, kurią matau, jog nesupratimas, kuo skiriasi startuolis nuo verslo iš esmės šiek tiek iškreipia ir darbo rinką, ir apskritai supratimą apie darbą.

Turite suprasti, kad jeigu ateinate ne į startuolį, bet įmonę, turite jai generuoti labai aiškiai pamatuojamą pelną, nes čia rizikos ir atsakomybės sveriamos visiškai kitaip nei tiesiog deginant svetimus pinigus ir tik laikas nuo laiko turint auditą.

Turite suprasti, kad nepasisekus startuoliui visi jame buvę praras tik laiką, kurį investavo, o verslo atveju tai reiškia kažkieno prarastas asmenines investicijas, galbūt gyvenimą ir darbo vietą sau pačiam. Galbūt štai atsakymas, kodėl startuoliuose yra daugiau idėjinių, o ne į rezultatus orientuotų vadovų? Galbūt čia yra atsakymas, kodėl Senukai, Maxma ir kitos didžiosios įmonės atrodo kartais tokie blogi žvelgiant iš darbuotojo perspektyvos?

Na ir šiek tiek šaržuojant, jeigu manome, kad siekiantis verslas pelno yra blogis, ar nebūtų tada teisinga sakyti, jog startuolis siekia tiesiog gerai praleisti laiką už svetimus pinigus be jokios atsakomybės?

Siūliau atkreipti dėmesį kitą kartą ne tik renkantis darbo vietą, bet ir apskritai žvelgiant į rinką, kas yra startuolis, o kas yra verslas. Siūlau pasverti, kodėl vienas veikia vienaip, o kitas kitaip. Iš čia iškils daug atsakymų į dažnai užduodamus klausimus arba neobjektyvų matymą verslų, kurie priversti ne tik gerai praleisti laiką, bet ir generuoti realų pelną.