Šiuolaikiniai žaidimai

Žaidimus žaidžia dauguma žmonių ar bent jau juos išmėgina ir pasižiūri, kas gero sukurta jų rinkoje. Vaikštant po Facebook ir žiūrinėjant flash’inius žaidimus kilo keletas minčių apie paprastus, skirtus kompiuteriams ir konsolėms.

Žaidimų kokybė ir jų poreikis

Atrodytų, kad paprastiems žaidimams turėtų būti sunkiau atrasti savo žaidėjus dėl interneto, kur žmonės praleidžia daugiausia savo laiko sėdėdami prie kompiuterio. Daugelio poreikiai pasikeitė, nes vieni nebeturi laiko žaisti kelias valandas per dieną tą patį scenarijų, kitų netenkina sukurta neįdomi ar neįtraukianti istorija. O dar kitiems šie žaidimai yra per sunkūs.

Pagalvokite patys, kiek daug  žaidimų pabaigėte žaisti iki pat galo? Pasigirsta kalbų, kad dauguma jų pasidarė per sunkūs ir net 80% žaidėjų jų nesugeba įveikti dėl vienų ar kitų priežasčių – pamatyti tos „The End“ lentelės. Jeigu atvirai ir pats negaliu pasigirti, kad perėjau visus savo turėtus ir bandytus žaidimus, nes arba jie būdavo išties per sunkūs arba nusibosdavo istorija.

O supratimą apie žaidimo scenarijų ir istorijas taip pat pakeitė interneto turinys bei iš esmės dvidešimt pirmo amžiaus tendencijos, kai vartotojai nori kuo daugiau įspūdžių ir patirti adrenaliną, visiškai įsitraukti į tą žaidimą. Atsimenu, kai netyčia buvome įsirašę, atrodo, Half Life 2 ir net nežinojome, kad ten reikės šaudyti visokias pabaisas, tai viena tokia netikėtai parbėgusi su kirviu rankose priverte mus su draugu atšokti nuo kompiuterio (žaidėme naktį). Tačiau ar šiais laikais žaidimai sugeba padaryti tą patį? Ar žaisdami kokį strateginį žaidimą iš tikrųjų jaučiatės savo miesto ar kolonijos valdovas? Ar važinėdami prabangiausiais automobiliais iš tikrųjų įsivaizduojate, kad juos turite ir patiriate pasitenkinimo pojūti spausdami iki dugno?

Dar viena problema, kuri tikriausiai man asmeniškai opiausia, tai realistiškumo trūkumas apskritai visuose žaidimuose tiek tuose, kur reikia šaudyt, gaudyt, tiek tuose, kur važinėji ar kariniuose. Nemėgstu žaisti netikroviškų arba fizikos dėsnių nesilaikančių žaidimų, pavyzdžiui, Need For Speed Carbon versiją kažkada ištryniau tuomet, kai su Eclipse įveikiau posūkį ant 200 km/h net neatleidęs akceleratoriaus pedalo. Man realistiškumas pats svarbiausias dalykas. Strateginiuose žaidimuose tai susiję su įvairių technologijų ir šiaip technologijų panaudojimo, pavyzdžiui, kai duonai pagaminti reikia sukurti visą grandinę nuo grūdų surinkimo iki kepėjo ir t.t. O vienas tokių strateginių  žaidimų – tai Settlers, kurį kažkada labai senai gavau dovanų. Gaila, tačiau neturiu galimybės pažaisti naujausios jo versijos, kuri, tikiu, išlaikė tą tikroviškumą ir sudėtingumą.

Kita vertus, negalime reikalauti kokybiškų istorijų, realistiškumo ir kartu trumpo žaidimo laiko. Esu įsitikinęs, kad turint vos dešimt ar penkiolika valandų žaidimo scenarijaus, jo kokybiško ir įtraukiančio padaryti neįmanoma. O čia jau gauname dvi priešpriešas dėl kurių turi apsispręsti patys žaidimų kūrėjai. Tačiau žaidimas yra gana brangi vartotojo investiciją už kurią jis nori gauti atitinkamą savo pasitenkinimą, kurį šiuo metu ypač sunku gauti kalbant apie žaidimų rinką – joje tiesiog nebematau vertų dėmesio žaidimų.

Šiuo metu kuriami žaidimai

Tikriausiai didžiausias fiasko Kelyje 3 žaidimas. Nors ir dabar kažkodėl nesuprantu, kodėl mums taip patiko Kelyje 2 žaidimas, tačiau trečioji jo versija kurta vos ne dešimt metų buvo tikra nesėkmė. Tai turėjo būti pats realistiškiausias krovinių gabenimo simuliatorius su geriausia lygi šiol grafika, tačiau viskas per kelis metus pasikeitė taip, kad išleidus tai nebuvo nei realistiškiausias, nei toli gražu su geriausia grafika žaidimas. Tikrai nesupratau, kur jų tas realistiškumas, kai sunkvežimiui atsitrenkus į bortą jis apsisuka vos ne 360 laipsnių kampu ir t.t.

O žaidimų rinką valdo vos keli vardai: GTA, Need For Speed, Sims, ir dar keletas kitų. Plačiai nušviečiami tik šių žaidimų paleidimai ir pradėta prekyba, tačiau Need For Speed, mano asmenine nuomone, niekuo be grafikos ir panašių dalykų nepasikeitė nuo senosios ir tikrai nostalgiją keliančios antrosios versijos. Tai yra tipinis žaidimas, kuriame nuspaudi akceleratoriaus mygtuką ir viskas.

Panašiai ir su GTA kalbant apie istorijas – visada esi nevykėlis atvažiavęs iš kažkur į JAV ir mėgini prasimušti savo kelią į gaujų pasaulį. Man geriausia šio žaidimo dalis GTA Vice City. Beje dar dabar turiu GTA2 originalų diską, kuris irgi kelią neapsakomą nostalgiją.

Tačiau vis dar stebina The Sims žaidimo populiarumo fenomenas, o naujoji The Sims 3 versija šį žaidimą pakėlė kartele aukščiau. Tai tikriausiai vienintelis žaidimas, kuris su kiekviena versija tik gerėja, o jo populiarumas nemenka, ką liudija išleidžiamų papildomų priedų perkamumas jau nekalbant apie pačio žaidimo. O simsų gyvenimo kūrėjai antrą kartą nušlavė rinkas su Spore turinčiu unikalią idėją, kurią kūrėjams pavyko daugmaž puikiai įgyvendinti.

Kitoje dalyje skaitykite apie Naujos kartos žaidimus ir internetą, tolimesnę ateitį bei Facebook ir kitų socialinių tinklų įtaką žaidimams.

Rašykite komentarą

Komentarai

  • Adis
    birželio 15th, 2010 / 11:47
    Atsakyti

    Nesutinku dėl realisitiškumo. Realistiškumas turi būti įdomi ir patraukli detalė, bet ne iššūkis. Penkis kartus pralaimėjęs misiją dėl pasaulio fizikos žaidėjas žaidimą trins lauk. Ir retas kuris dešimt minučių tampys ir kraus į fizikiškai logišką krūvą kokias nors bačkas, kad galėtų jomis užlipti iki kokio lango, už kurio slypi perėjimas į kitą lygį.

    Atsimenu, kaip kūrėme „PSI: Sibiro konfliktą“. Aš, kaip naujai iškeptas misijų, o finale ir game designeris, iš pradžių labai putojau dėl realistiškumo (tiesą sakant, kiekvienas naujas prie developerių prisijungęs narys praeidavo tą etapą). Atsimenu, buvo piktinamasi, kad kur čia logika, jei keliolikos hektarų lygio teritorijai išvalyti reikia kelių ar keliolikos taktinių branduolinių raketų. Taip, realybėje pilnai pakaktų vienos, bet tada sumažėja ir žaidėjo džiaugsmas – džiaugsmas keliskart patirti savo galią, „dievo režimą“.

    Žaidimai tam ir yra žaidimai – tai yra malonumą teikianti iliuzija, o ne matematinė simuliacija. Realybės ten ir negali būti – ar apturėtum džiaugsmą, jei lėkdamas lenktynių trasa, mintyse pradėtum kalkuliuoti visus pažeidimus ir svarstyti, ar užteks turimų finansų paruošti automobilį kitoms lenktynėms? O gal tavo lenktynės jau baigėsi?..

    • Ričardas Š.
      birželio 15th, 2010 / 12:06
      Atsakyti

      Tiesa, kad per daug realistiškumo būtų negerai, tačiau čia, matyt, kiekvieno žaidėjo skirtingi poreikiai, kuriuos ir yra sunku patenkinti viename žaidime.

  • Paulius
    birželio 16th, 2010 / 17:49
    Atsakyti

    Nesutinku, kad žaidimų rinką valdo keli vardai. Rinką valdo kompanijos, tokios kaip Ubisoft, EA, Rockstar, Atari, Microsoft, Konami, Activision ir panašiai. Jų leidžiami žaidimai yra kokybiški, todėl populiarūs (nesakau, kad būtinai turi tikrovišką fiziką ar gerą istroją, bet yra kokybiškai sukurti). Nesutinku, kad NFS nuo pirmų dalių iki dabar patobulėjo tik „grafika ir panašiais dalykais“. Jei paskutinis tamstos bandymas buvo Carbon, tada galbūt taip ir atrodo. Bet jei paloštum Shift, tikrai ne vien grafika skiriasi ir su mygtuku vien gazą spausdamas nelaimėsi, jei iš viso pavažiuosi su juo, nes šiaip Shift jau pusiau simuliatorius, ir reikia vairo :)

    Nesutinku dėl nuomonės apie Sims. Žaidžiau Sims2 visai nemažai, kai buvo išleistas. Pasirodžius Sims3 užteko vienos dienos vakaro, ištryniau – nieko labiau įtraukiančio, negu Sims2. Turbūt išaugau iš ale „savo tobulo gyvenimo vizijos, kuri neišsipildys tikrovėje, kūrimo žaidime“. Žinoma, žaidimas pagerėjo, yra daugiau įvairių funkcijų, galimybių, bet tai liko tas pats tradicinis pele valdomas lėlių namas. O tobulėja (daugiau ar mažiau) visi žaidimai, kitaip jų nepirktų, o žaistų senesnes versijas… Žinoma, ne visiems pasiseka, kaip minėtam Kelyje3.

    GTA visada ir liks GTA, kitokios istorijos niekam ir nereikia. Kame jau kame, bet GTA dauguma tikrai neieško unikalios istorijos. Tai yra smėliadėžė, kurioje gali grožėtis realistišku miestu, unikalia aplinka, skirtingais gatvių kampais ar tiesiog stebėti miesto gyvenimą, kuriame esi kaip svečias, neįpareigotas mąstyti ir laukti kas bus toliau. O be to, GTA IV istorija turėjo įdomesnę istoriją ir įvykių seką negu bet kada anksčiau. Nors galima vėl sakyt, kad tai tas pats GTA 3, su geresne grafika ir panašiai…

    Yra pilna žaidimų, kuriamų nepriklausomų kūrėjų. Jų pasirodymai, aišku, nenušviečiami jau likus metams iki pasirodymo, bet savo laiku jie atranda žaidėjus, jeigu jie patys domisi kuo nors originalesniu, neapsiribojant masiniais žaidimais.
    World of Goo, Crayon Physics, The Void, Braid, Trine – keli iš tų, kurie iškėlė indie žaidimų kartelę ir parodė, kad ne tik žinomi kūrėjai gali nustebinti.

    Dar, jeigu jau Half Life sugebėjo sukelt baimę, verta išbandyt F.E.A.R. ir Dead Space – asmeniškai, ko gero, labiausiai įsiminę iš siaubo šaudyklių. O įsimena tik arba geri, arba labai blogi žaidimai, čia jau spręsk peržaidęs :D

  • Justinas
    birželio 16th, 2010 / 23:42
    Atsakyti

    Man taip pat GTA Vice City paliko labai gero žaidimo įspūdį. Turbūt daug prisidėjo žaisminga 80-tųjų tematika ir charizmatiški personažai.

    O naujų gerų žaidimų manau atsiranda vis mažiau. Dabar visi vaikosi 3D kokybės, o pati žaidimo idėja nueina į antrą planą. Aišku retais atvejais tai pavyksta suderinti.

  • Šiuolaikiniai žaidimai ir jų ateitis (2) | Ričardas Šmaižys
    birželio 22nd, 2010 / 09:03
    Atsakyti

    […] Remėjas Skip to content InformacijaArchyvasKontaktai « Šiuolaikiniai žaidimai […]

Tęsdami naršymą sutinkate su slapukų (angl. cookies) naudojimu. daugiau...

Slapukai (angl. cookies) naudojami sukurti patrauklią ir patogią vartotojo sąsają ir užtrikina geriausią naršymą. Spausdami "Sutinku" sutinkate su slapukų naudojimu šioje svetainėje.

Užverti