Apie supratimą, kad gali būti vadovu, atėjusį po penkerių metų su „PrestaRock“

2019 metais įmonei sukako penkeri! Pusė dešimtmečio. Ir turbūt galima drąsiai sakyti, kad pirmieji penkeri metai iš esmės mane kaip vadovą supažindino su visais galimais iššūkiais: tiek su klientų, tiek su darbuotojų problemomis.

2019 metai buvo turbūt vieni stipriausių mūsų metų, nes ką tik buvau baigęs kalną mokymų ir pagaliau buvau įsisąmoninęs tai, kad tam, jog verslas augtų, reikia jam skirti dėmesio. Mažiausiai aštuonias valandas per savaitę: ne rutininiams darbams, bet augimui, strateginiams pokyčiams ir vystymui, tobulinimui.

Jeigu atvirai, išties kartais ir dabar manau, kad būdami aštuonių žmonių komanda, iš esmės buvome patys efektyviausi, išlaikėme mažą hierarchiją, klientams dirbome vieno langelio principu, darbus suspėdavome atlikti greičiau nei bet kas rinkoje, o ir kokybę išlaikėme. Klientų pasitenkinimas tiesiog veržėsi pro kraštus, tad iš to noro įtikti ir būti „geri“ sugebėdavome apsiimti šiek tiek per daug darbo.

Bet apskritai turbūt ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog 2019 metais pats netikėdamas tuo, kad „PrestaRock“ jau penkeri metai, aš patikėjau, jog galiu. Galiu būti vadovas. Galiu būti geriausias el. komercijos specialistas Lietuvoje, ir tereikėjo vykdyti darbus toliau. Ką turiu omenyje?

Kaip jau rašiau savo įrašuose, pačioje pradžioje vadovavimas man tiesiog „nutiko“. Neturėjau įrankių, nesupratau, kaip sukuriami dideli verslai, o dabar, po penkerių metų sunkaus ir intensyvaus darbo, aš suvokiau, jog vis dėlto tai yra įmanoma: siekti mano svajonės ir įkurti dar vieną DevBridge, praturtintą amerikietiškomis vertybėmis, kelių šimtų žmonių įmonę ir svajonę apie tai, kad galbūt niekada nereikės dirbti. Įgavau įrankius, supratimo ir, svarbiausia, jau turėjau šiek tiek pamokų, kur man nesiseka ir ką reikia tobulinti.

Kaip visa tai atrodė? Pamenu, kai vieną vasaros vakarą, gulėdamas ant terasos, žiūrėjau į žvaigždžių apšviestą dangų ir svajojau. Nusprendžiau, jog uždirbsiu milijoną, o tada tą milijoną „nuleisiu“ į pelno eilutę ir tokiu būdu įgyvendinsiu savo svajonę bei realizuosiu tai, nuo ko viskas ir prasidėjo. Sukursiu kažką, kas liks po manęs!

Nusprendžiau, jog nepasiduosiu, kad ir kas nutiktų, nes galvojau, jog blogiausia jau praėjo. Nusprendžiau pakartoti tą pačią istoriją dar kartą, kaip kad mokykloje pradėjęs klausyti B. Treisio pamokų apie asmeninį pasikeitimą. Tik šįkart su įmone ir siekiu tapti tokiu, kokiu reikia.

Darbuotojams tąkart, 2019 metų lapkritį, į SLACK pokalbių kanalą įmonės gimtadienio proga rašiau:

„Aš supratau, kad įdėjęs pakankamai daug pastangų, iteruodamas ir mokydamasis galiu pasiekti bet ką, ko tik noriu. Nėra nei aplinkos, nei sėkmės, nei kažko. Tiesiog aš. Darbas su savimi ir noras.

Esant dideliam norui ir tikslui, aš galiu pasiekti bet ką. Gali iš tikro bet kuris. Tik bėda, kodėl žmonės sustoja, yra galbūt dėl to, kad netiki ar tiesiog nežino, kad GALI. Tai va, asmeniniai nuopuoliai ir išgyvenimai leido man suprasti: GALIU.

Įmonės augimas ir kiekvienas gimtadienis žymi ne tik jos, bet ir mano kaip asmenybės ir vadovo tobulėjimą ir brandą. Sako, kad įmonė dažnai yra jos savininko atspindys. Ne be reikalo dažnai įmonę vadinu savo vaiku.

Ir jeigu praeitais metais rašiau, kad išgyvenome paauglystę, tai šiandien jau esame aktyvus ir tobulėjantis jaunuolis. Jaunuolis, norintis žinių, ir tas žinias gebantis čia ir dabar pritaikyti. „PrestaRock“ jau nebėra vieno žmogaus įmonė. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, o tuo džiaugsmu noriu dalytis su kitais.“

Praėjus dar penkeriems metams nuo šio įrašo jau žinau, kur padariau klaidą. Reikėjo užsibrėžti tikslą ne milijono apyvartos, nes su tuo buvo susijusios nemažai vėlesnių bėdų, kaip kad pigiai parduodami projektai vien tam, kad būtų darbo, arba ir toliau „į minusą“ vyniojamos mano kokybės vertybės ir standartai, kurie nepadėjo tinkamai uždirbti už teisingai atliktus darbus.

Tuo pačiu šiandien reflektuodamas suvokiu, kad mano aprašyta rodiklių sistema nebuvo veiksni: ji buvo, bet neskatino augti programuotojų ir darbuotojų bei matyti potencialo nepaisant to, kad atrodė, jog turėtų. Užtikrino galbūt tik atsakymą į klausimą, kodėl vienas gauna daugiau nei kitas.

O ir neturėjome pirmojo savo mėginimo augti, kai ateis supratimas, kad įprasti man jau žinomi būdai bei darbas su darbuotojais tuo labiau neveikia, ir atsiras tik dar daugiau žmogiškųjų problemų, o pirmieji  sprogę burbulai bus tik nedidelės kibirkštėlės palyginti su naujais iššūkiais.

Atsiras ir pirmieji skausmingi atsisveikinimai su klientais, kai dar kartą klausiu savęs, ką aš čia veikiu ir dėl ko dirbu, kaip tą vasaros vakarą suvokęs, kad nesu vadovas.

Bet kuriuo atveju, pirmieji, nors ir lėtesni, mano įmonės augimo metai ir transformacijos paklojo gana neblogą pamatą, suformuotą geriausių Lietuvos lektorių, ir tai buvo tik užuomazga į tolesnį augimą.

2019 metais „PrestaRock“ išties tapo savo srities lyderiais, kurie Lietuvoje praktiškai neturėjo konkurentų su „PrestaShop“ sistema, nes didžiausi klientai ateidavo tik pas mus ir sakydavo:

„Ričardai, girdėjau, kad reikia pas tave ateiti, jeigu noriu susikurti gerą el. parduotuvę.“

Tuo pačiu vis labiau kaupėme patirtį ir tapome ne tik elektroninės komercijos su „PrestaShop“, bet apskritai elektroninės komercijos profesionalai. Pažinome vis daugiau rinkų, o mokymai padėjo suvokti verslą iš vidaus geriau: ko tikisi vadovai, kaip jie mąsto ir kas vadovams svarbu. Visa tai padėjo mūsų klientams per sistemingus pokyčius uždirbti daugiau, tai juos džiugino.

Įmonė tais metais taip pat suformavo ir savo komandos pagrindinį branduolį, kuris dirba iki pat šios dienos, tad galime pasigirti, kad turime vienus geriausių ir daugiausia patirties turinčių specialistų Lietuvoje būtent dirbant su „PrestaShop“.

O paskutinieji metai augant kaip vadovui parodė asmeninius trūkumus, kuriuos nusprendžiau „susitvarkyti“ taip pat kietai ir paprastai, kaip formuodamas analitiko, projektų vadovo įgūdžius. Minkštieji mano įgūdžiai (pardavimai, derybos, HR‘inė dalis, darbas su darbuotojais) vis dar išliko silpniausi, bet per ateinančius penkerius metus teko „nenoromis“ dar labiau padirbėti ir su jais.

Tuomet jaučiau, kad atsilieku: dėl to labai išgyvenau, nes mačiau, kaip mūsų pagrindinis konkurentas apipinamas marketingo žinutėmis, kurios nebuvo visai tiesa ir iš šono atrodė, jog auga greičiau, geriau ir tuoj tuoj aplenks mus. Bet vis dėlto prisiminiau iš B. Treisio dar šešiolikos išmoktą pamoką, kad niekada negali lyginti savęs su kitais: visada turi lygintis tik su pačiu savimi, o pirmieji „PrestaRock“ penkeri metai mane atvedė ten, kur niekada nesitikėjau ir galbūt svajodamas netikėjau, kad atkeliausiu.

Apskritai teisinga būtų sakyti, kad būtent tuomet suformavau savo pagrindinius projektų valdymo ir analitinius įgūdžius, kuriuos tik vėliau jau auginau ir tobulinau skirtingose situacijose, bet tuomet tai buvo pagrindas, atnešęs sėkmę darbui su klientais, dėl ko įmonė buvo priversta tiesiog augti, ir augti greičiau, nei aš buvau tam pasiruošęs.

Galima sakyti, jog pirmieji penkeri metai buvo mano įrankių ir bazinių įgūdžių formavimo metai ir galų gale apsisprendimas vystyti įmonę toliau, o ne likti amatininku. Kaip man sekėsi? Apie tai – jau kituose įrašuose.