Geriausias team’as dirbantis su PrestaShop Lietuvoje gavo geriausias dovanas!

Šiandien Kalėdų senelis aplankė mūsų PrestaRock rock’erius. Geriausias team’as dirbantis su PrestaShop Lietuvoje gavo geriausias dovanas!

Geriausias išlaikytas japoniškas viskis, skoningas tikras šampanas ir asmeninė dovana kiekvienam, kaip komandos nariui. Žmogui! Asmenybei, kuri dirba kartu su manimi.

Ir kyla tokia dviprasmiški jausmai, kuriais noriu pasidalyti.

Aš turbūt dažniausiai esu tas, kuris per nesėkmes ir klaidas tobulėja. Rašau daugiausia apie tai, kas nepasisekė ir kokias klaidas padariau. Nesu vienas tų sprogdinantis pozityvumo burbulą su ale sėkmes istorijomis. Bet toks jau tas mano mąstymas.

Ir šie metai buvo labai įdomūs ir netikėti. Šiemet supratau, kad mes, PrestaRock, esame išties geriausi.
Kuomet darbo krūvis šoktelėjo per vieną mėnesį trigubai, bandėme samdyti visus įmanomus bent kiek turinčius patirties freelancerius ar įmones.

Deja, jų įkainiai gana panašūs į mūsų. Valandų įmuša daugiau darydami tą patį. Kokybės iš esmės nerasta. O svarbiausia net supratimo daugiau nei kodo eilutės, ką jie daro nelabai turi.

Mūsų įmonė jau porą metų nebėra tik PrestaShop el. komercijos profesionalai, bet TIKRI el. komercijos profesionalai. O konkurentai imituoja įvairias keistas iliuzijas, jog visi esame draugai ir partneriai.

Juokinga, bet tuo pačiu metu daro viską, kad nepakliūtumėme į jų organizuojamas konferencijas ir/ar bando pasirodyti geresni. O galų gale net tiesiogiai kviečia puikiai žinodami mūsų klientus pasišnekėti.

Na, turbūt bando apsimesti tokiais gerais draugais ir šiek tiek pasidalyti darbo pajėgumais su mumis.

Ne. Taip, kaip TV3 ir LNK nėra draugai. Kaip TELIA ir TELE2 kovoja dėl kiekvieno kliento. O didžiosios įmonės net siunčia savo patikėtinius kenkti kitiems (beje, tikra istorija!), mes nesame draugai.

Džiaugiuosi, kad pas mus nėra to apsimestinio marketingo ir įvaizdžio kūrimo. Galėčiau pasidžiaugti, kad jau 10 metų dirbame be aktyvaus pardavimų proceso ir marketingo kaip tokio apskritai. Dar nei karto nepritrūkome darbo!

Iš kitos pusės pagaliau supratau, kas nėra mūsų klientai ir mes galėjome sau leisti visus tokius “ne mūsų klientus” atleisti be didesnio nuostolio.

Lygi šiol ir mažą, ir didelę įmonę laikydavau lygiais klientais. Vienodai daug dėmesio skyrėme ir mažiukui, ir dideliam. Tuo turbūt taip pat buvom išskirtiniai!

Bet kuomet šiais metais gavau neigiamą komentarą iš visiškai neadekvataus žmogaus, kuris net iš mūsų paslaugų neužsakinėjo, supratau, kad laikas sustoti. Reikia atskirti, kas yra mūsų klientas, o kas ne. Ir tai, sakyčiau, kad pavyko.

Atsisakėme visų norinčių, kad jiems primokėtumėme už tai, kad dirbame. Būdami geriausi, norėtumėme tik tiek, kad mums atlygintų sąžiningai už mūsų žinias ir darbą. Nei daugiau, nei mažiau.

Kaip įmonė atsikvėpėme. Galėjome daugiau skirti dėmesio savo geriausiems klientams, kurie savo ruožtu liko patenkinti.

Pakartojom istoriją, kai per trumpiausią įmanomą laiką sukūrėme unikalią el. parduotuvę. Vietoje 4-6 tipinių mėnesių. Pusantro mėnesio!

Kai tuo pat metų mūsų konkurentai kūrė el. parduotuves po metus ar du ir sukurdavo jas tokias, kad mažai kuo skirdavosi nuo šablonų už 150 EUR. Ir dar brangiau.

Visa tai dar kartą dėl to, kad esam geriausi, nes ne tik greitis, bet ir kokybė buvo išlaikyti. Tik mūsų įdirbis ir žinios, susitelkimas leido to pasiekti.

Ir nežinau, kažkam gali pasirodyti, kad giriuosi, dar kitas gali interpretuoti dar kitaip, bet esmė tokia, kad reikia kartais ne tik kalbėti apie tai, kas nepasisekė ir tai, kas buvo blogai ar ką iš to išmokai, bet kartais ir tiesiog pasidžiaugti.

Ta va. Šiandieną ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad šiais metais mano užsibrėžtas tikslas įgauti minkštuosius įgūdžius, panašu, kad pasisekė.

Vis dar su pavydu žiūriu į DevBridge, kurie kiekvienais metais pasisamdo po dar 100 darbuotojų ir yra man vertybinis autoritetas. Vis dar darau klaidas lygindamas save su kitais ir tokiomis įmonėmis ir nusimenu mąstydamas apie tai, kad startavome panašiu laiku.

Pamenu laikus, kai DevBridge Kaune dirbo 20 žmonių. O šiandien po beveik 10 metų, pas mane dar nėra tų 400 darbuotojų, kaip pas juos.

Bet iš kitos pusės suprantu, ką jau daug kartų rašęs.

Aš net neturėjau vadovo įgūdžių ir dar prieš gerus porą metų net nesupratau apskritai, kas yra vadovas ir kas yra įmonės direktorius ir ką jis iš tikro turėtų daryti.

Šiandien po dviejų metų įgūdžių formavimo galiu sakyti, kad esu neblogas augantis vadovas ir galbūt netrukus tapsiu lyderiu.

Ir žinot ką? DevBridge vadovams jau tuoj bus 40 metų. O man tik 29! Ir aš vienas! Klausykite, aš esu dar visais dešimt metų priekyje jų!

Todėl šiandien grįžtu prie savo pradinės minties, kad kartais reikia kalbėti ne tik apie nesėkmes ir atsakomybes, kurių kartais prisiimu per daug, bet ir apie pasidžiaugimą.

Džiaugiuosi už save ir visus rock’erius, kurie eina su manimi. Ir nesvarbu, kiek mūsų bus ar 8 ar 400 visada mėgausimės geriausiomis dovanomis, nes geriausia komanda to nusipelno. Be apsimetinėjimo. Tiesiog taip.