
Geriausia komanda, dirbanti su PrestaShop Lietuvoje, gavo geriausias dovanas!
Šiandien Kalėdų Senelis aplankė mūsų PrestaRock rokerius. Geriausia komanda, Lietuvoje dirbanti su PrestaShop, gavo geriausias dovanas!
Geriausias išlaikytas japoniškas viskis, tikras šampanas ir asmeninė dovana kiekvienam komandos nariui. Žmogui! Asmenybei, kuri dirba kartu su manimi.
Ir kyla tokie dviprasmiški jausmai, kuriais noriu pasidalyti.
Aš turbūt dažniausiai esu tas, kuris tobulėja per nesėkmes ir klaidas. Rašau daugiausia apie tai, kas nepasisekė, kokių klaidų padariau. Nesu vienas tų, sprogdinančių pozityvumo burbulą su a la sėkmės istorijomis. Bet toks jau tas mano mąstymas.
Ir šie metai buvo labai įdomūs ir netikėti. Šiemet supratau, kad mes, PrestaRock, esame išties geriausi.
Kai darbo krūvis per vieną mėnesį šoktelėjo trigubai, bandėme samdyti visus įmanomus bent kiek patirties turinčius freelancer’ius ar įmones.
Deja, jų įkainiai gana panašūs į mūsų. Darydami tą patį, „įmuša“ daugiau valandų. Kokybės iš esmės nerasta. O svarbiausia, kad net supratimo daugiau nei kodo eilutė, ką jie daro, nelabai turi.
Mūsų įmonė jau porą metų nebėra tik PrestaShop el. komercijos profesionalai, bet esame TIKRI el. komercijos profesionalai. O konkurentai imituoja įvairias keistas iliuzijas, jog visi esame draugai ir partneriai.
Juokinga, bet tuo pačiu metu jie daro viską, kad nepakliūtumėme į jų organizuojamas konferencijas ir / ar bando pasirodyti geresni. O, galų gale, net tiesiogiai kviečia mūsų klientus pasišnekėti.
Na, turbūt bando apsimesti gerais draugais ir šiek tiek pasidalyti darbo pajėgumais su mumis.
Ne. Taip, kaip TV3 ir LNK nėra draugai. Kaip TELIA ir TELE2 kovoja dėl kiekvieno kliento. O didžiosios įmonės net siunčia savo patikėtinius kenkti kitiems (beje, tikra istorija!). Taigi, mes nesame draugai.
Džiaugiuosi, kad pas mus nėra to apsimestinio marketingo ir įvaizdžio kūrimo. Galėčiau pasidžiaugti, kad jau 10 metų dirbame be aktyvaus pardavimų proceso ir marketingo kaip tokio apskritai. Dar nė karto nepritrūkome darbo!
Iš kitos pusės, pagaliau supratau, kas nėra mūsų klientai, ir mes galėjome sau leisti visus tokius „ne mūsų klientus“ atleisti nepatirdami didesnio nuostolio.
Iki šiol ir mažą, ir didelę įmonę laikydavau lygiais klientais. Vienodai daug dėmesio skyrėme ir mažiukui, ir dideliam. Tuo turbūt taip pat buvome išskirtiniai!
Bet kai šiais metais gavau neigiamą komentarą iš visiškai neadekvataus žmogaus, kuris net iš mūsų paslaugų neužsakinėjo, supratau, kad laikas sustoti. Reikia atskirti, kas yra mūsų klientas, o kas ne. Ir tai, sakyčiau, pavyko.
Atsisakėme visų, norinčių, kad jiems dar primokėtume už tai, kad dirbame. Būdami geriausi, norėtume tik tiek, kad mums sąžiningai atsilygintų už mūsų žinias ir darbą. Nei daugiau, nei mažiau.
Kaip įmonė atsikvėpėme. Galėjome skirti daugiau dėmesio savo geriausiems klientams, kurie savo ruožtu liko patenkinti.
Pakartojome istoriją, kai per trumpiausią įmanomą laiką sukūrėme unikalią el. parduotuvę. Vietoje 4–6 tipinių mėnesių vos 1,5 mėnesio!
Kai tuo pat metu mūsų konkurentai kūrė el. parduotuves po metus ar dvejus ir sukurdavo jas tokias, kad mažai kuo skirdavosi nuo šablonų už 150 eurų.
Visa tai dar kartą dėl to, kad esame geriausi, nes buvo išlaikytas ne tik greitis, bet ir kokybė. Tik mūsų įdirbis ir žinios, susitelkimas leido tai pasiekti.
Ir nežinau, kažkam gali pasirodyti, kad giriuosi, dar kitas gali interpretuoti dar kitaip, bet esmė tokia, kad kartais reikia ne tik kalbėti apie tai, kas nepasisekė, kas buvo blogai ar ką iš to išmokai, bet ir tiesiog pasidžiaugti.
Ta va. Šiandien ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad šiais metais mano tikslas įgyti „minkštųjų“ įgūdžių, panašu, buvo pasiektas.
Vis dar su pavydu žiūriu į DevBridge, kurie kiekvienais metais pasisamdo dar po 100 darbuotojų ir man yra vertybinis autoritetas. Vis dar darau klaidų lygindamas save su kitais ir tokiomis įmonėmis bei nusimenu mąstydamas apie tai, kad startavome panašiu laiku.
Pamenu laikus, kai DevBridge Kaune dirbo 20 žmonių. O šiandien, po beveik 10 metų, pas mane dar nėra tų 400 darbuotojų, kaip pas juos.
Bet iš kitos pusės suprantu, ką jau daug kartų esu rašęs.
Aš net neturėjau vadovo įgūdžių ir dar prieš gerus porą metų apskritai net nesupratau, kas yra vadovas, įmonės direktorius ir ką jis iš tikro turėtų daryti.
Šiandien, po dviejų metų įgūdžių formavimo, galiu sakyti, kad esu neblogas augantis vadovas ir galbūt netrukus tapsiu lyderiu.
Ir žinote ką? DevBridge vadovams jau tuoj bus 40 metų. O man tik 29! Ir aš vienas! Klausykite, aš esu dar visais dešimt metų priekyje jų!
Todėl šiandien grįžtu prie savo pradinės minties, kad kartais reikia kalbėti ne tik apie nesėkmes ir atsakomybes, kurių kartais prisiimu per daug, bet ir apie džiaugsmą.
Džiaugiuosi už save ir visus rokerius, kurie eina su manimi. Ir nesvarbu, kiek mūsų bus – ar 8, ar 400, visada mėgausimės geriausiomis dovanomis, nes geriausia komanda to nusipelno. Be apsimetinėjimo. Tiesiog taip.