Mano pirmasis darbas septyniolikos metų: Login pradžia, nezinau.lt, užsakomieji straipsniai

Sukūręs pirmąjį tinklaraštį netrukus tapau pastebėtas internete. 2007-2009 metais iki pirmosios mano atsimenamos finansinės krizės tinklaraščiai buvo toks didelis judėjimas ir bendruomenė, jog iš viso to vėliau susikūrė dabartinė didžiausia Baltijos šalyse konferencija LOGIN skaičiuojanti nei daug nei mažai 18 savo gyvavimo metų.

Tiesa, tuomet ji vadinosi BLOG’in, o berods antrąją ją aš važiavau lydimas mamos (taip, taip, buvau geras vaikas, kuriuo perdėtai rūpinosi) ir šiai dienai žinomo knygos autoriaus bei taip pat tinklraštininko Andriaus Kleivos bei taip ir likusio aktyviu soc. tinklų naudotojų Karolio Pociaus

Mano minėtos kelionės nuotraukas dar galite rasti ir netgi mano tame pačiame tinklaraštyje: ir vienas teaser‘is, kaip mums tada sekėsi:

Kadangi tinklaraštininkų bendruomenė buvo aktyvi ir gana sąlyginai nedidelė greitai tapau pastebėtas kaip aktyvus jos naudotojas. Buvau tiesiog aktyvus paauglys, kuriam buvo įdomu. Paauglys, kuris norėjo žinių, norėjo dalyvauti ir norėjo prisidėti.

Negalvojau ir net nebuvo minties apie kažkokius pinigus ar apie tai, kad kada nors iš to uždirbsiu. Dariau viską tiesiog mėgaudamasis ir atradęs savotišką hobį. Bendravimas žmonėmis ne mIRC, o dar rašymas viešai man suteikė daug vidinio pasitenkinimo, nes visada šiek tiek buvau garbėtroška ir tas liūtas (zodiakas), kuriam reikia dėmesio.

Ilgai netrukus mane pastebėjo Džiugas Paršonis. Profesionalus žurnalistas, kuris valdė didžiausią tapusį tinklaraštį lietuvoje nezinau.lt. Džiugas – begalo taletingas, daug atidavęs ir tinklaraščių IT bendruomenę vystęs šiltas žmogus, kurio deja 2021 metais netekome.

Šiame tinklaraštyje mes nemokamai ir nieko negaudami su Džiugu per dieną paruošdavome 10 (taip, dešimt!) naujienų. Lietuviškų, suredaguotų, verstinių ir savo rašytų naujienų. Toks jausmas lyg dirbtum DELFI, atrodė, kad geriau negali būti.

Vėlgi nei Džiugas, nei tuo labiau aš negalvojome apie pinigus. Darėme viską tiesiog verčiami kažkokios bendro bendruomenės skatinimo. Visi džiaugėsi, gyrė ir vertino tai, ką mes darom. Susilaukdavome daug peržiūrų, komentarų. Naujienų portalai taip pat dalindavosi naujienomis soc. tinkluose, savo tinklaraščiuose ir kt.

Gaila, bet turbūt ta pati 2008 krizė sunaikino tinklaraščių bumą, kai visi pradėjo dirbti ir tinklaraščiai tapo labiau trukdanti laisvalaikio forma nei realizacija. Juk ne paslaptis, kad tinklaraščius visi rašydavo darbuose per pietų petraukas, darbuose ar pan..

Antrasis žingsnis, kuris prisidėjo prie mano sėkmės, tačiau kėlė daug baimės buvo domeno su pavarde registravimasis. Išdrįsau užregistruoti savo domeną smaizys.lt (ir naujovė su diakritiniais ženklais šmaižys.lt).

Šiandien domeno registravimas yra toks paprastas ir nieko nereikšmingas dalykas, kad net atrodo keista, kaip anuomet daug ir net turbūt keletą savaičių galvojau, ar verta ir ar man to reikia

Buvau paauglys, o čia iškart viešinu savo pavardę. Atrodo nurengiu save. Kartu ir džiugu, kad mane kažkas žinos, maniau. Ir kartu baisu. Apskritai svetainės savo turėjimas atrodė toks didelis ir reikšmingas dalykas. O dar ir kainuoja!

Nebepamenu kiek, bet jeigu neklystu tuomet apie 100 LTL kainuojantis domenas buvo išties reikšmingas dalykas mano paaugliškame gyvenime. Vis dėlto apsvarstęs visus už ir prieš, žinoma, pasitaręs su mama, vieną dieną išdrįsau ir užregistravau. Iškart du. Smaizys.lt ir Šmaižys.lt

Trečiasis lūžis, tais 2007-2008 metais tai kvietimas man dirbti UAB Pačiolis. UAB Pačiolis buvo viena turbūt didžiausių Lietuvoje buhalterinių mokymų ir buhalterių ruošimo kursų įmonė. Vien ši įmonė turėjo gal 3-5 periodinius laikraščius ir žurnalus skirtus vadovams, buhalteriams ir biuro darbuotojams. Ir ką Jūs manote?

Vieną dieną su manimi susisiekė šios įmonės vadybininkas ir man dar būnant ~16-17 metų pasiūlė tapti autoriumi ir gauti pirmąjį savo gyvenime oficialų atlygį iš kompiuterių ir informacinių technologijų.

Atkreipkite dėmesį į datas! Kokiu tempu viskas vyko! Tinkaraštį aš sukūriau 2007-06-12 d., 2007-06-19 d. jau prisijungęs buvau prie nežinau.lt, o 2007-06-15 d. turėjau ir darbą.

Netgi dabar man skaitant ir žiūrint datas aš jas gal dar dešimt kartų patikrinau, ar tikrai viskas taip, kaip yra. Ar tikrai nesuklydau su savo pirmojo įrašo data ir ar neapgaunu Jūsų.

Bet visa tai, kaip nuo kieme vaikščiojančio vaikinuko iki didžiausio tinklaraščio autoriaus tapau per 7 d. Parodo tik entuziazmą ir mano didžiulį norą. Galbūt net drąsą, kurios kartkartėmis pritrūksta šiomis dienomis priimant sprendimus.

Pamenu, kai atsinešiau savo straipsnį į mokyklą pasigirti ir parodyti savo bendraklasiams. Sėdime jau Ąžuolyno gimnazijos valgykloje per pietus. O aš iš kuprinės atsargiai ištraukiu sulankstytą Buhalteris laikraštį ir rodau savo bendraklasiams.

Reakcija buvo kiek kitokia nei tikėjausi. Vietoje palaikymo ir paskatinimo sulaukiau tik pašaipų, kad 11-tokas ar 12-tokas, o jau Informacinių technologijų specialistas. Būtent tokie žodžiai buvo parašyti prie mano vardo ir pavardės.

Tuomet pirmą kartą išmokau, kad nebūtinai tai, kuo džiaugiesi tu, džiaugsis ir kiti.