Apie darbo kultūrą, kurioje „dirbu tiek, kiek man išeina“

Visai neseniai, pastarosiomis savaitėmis, rašiau įrašą apie tai, koks mano supratimas apie darbą ir kaip aš jį įsivaizduočiau, jeigu pats būčiau samdomas darbuotojas. Šiandien rašau įrašą apie tai, kaip  žvelgiant iš mano, vadovo, perspektyvos atrodo darbuotojų mąstymas apie darbą. Realybę.

Nuolat diskutuojame apie naujus pokyčius ir kaip pagerinti darbuotojų sąlygas, kad Lietuva turbūt taps vos ne pirmoji pasaulio šalis, įteisinusi keturių darbo dienų savaitę. Minimalus darbo užmokestis taip pat kasmet kyla labai sparčiai ir ne visuomet proporcingai produktyvumui. Deja, kartu kyla ir kainos. Bet ar perkamoji galia iš tiesų didėja?

Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje, o turbūt ir pasaulyje bei „LinkedIn“ įrašuose, mes formuojame darbo kultūrą, kurioje kalbama apie tai, kad turime nepersitempti ir dirbti pagal savo galimybes – „tiek, kiek man išeina“. Netgi mačiau Vilniuje organizuojamus renginius apie tai, kaip palaikyti įvairaus tempo ir produktyvumo darbuotojus.

Tiesa, pačios diskusijos nesiklausiau, o vaizdo įrašo nepavyko rasti, tad vertinti galiu tik iš antraštės. Kyla klausimas, ar tikrai visada turime sutelkti dėmesį į darbuotojų, kurie sunkiai randa produktyvumo balansą, išlaikymą? Ar neturėtų toks darbuotojas tiesiog dirbti kitą darbą, kuriame būtų produktyvus? Juolab kad šiandien yra ir dirbtinio intelekto (DI) technologijų, kurios gali perimti dalį užduočių.

Sutinku su mintimi, kad neturėtume dirbti viršvalandžių, o tą laiką pravartu skirti saviraiškai ir savirealizacijai. Sutinku ir su tuo, kad kiekvieno asmeninis pasirinkimas, mokytis ar nesimokyti bei gerinti savo įgūdžius po darbo valandų. Vieni karjerą daro greitai, kiti – lėčiau. Sutinku ir su tuo, kad jaunoji karta jautresnė, dažniau išsako, kaip jaučiasi, tad reikia atliepti šį lūkestį. Reikia uždėti ranką ant peties ir neperspausti.

Vis dėlto iš visos šios kultūros atsiranda ir požiūris, jog konsultantai taip pat formuoja patvirtinantį naratyvą, kad visa tai yra normalu. O juk verslo konsultantų darbas – uždirbti pinigus. O ką lengviau pritraukti? Ar organizaciją, generuojančią pelną ir turinčią resursų pirkti mokymus, ar plačią darbuotojų grupę, kuriai kartais trūksta motyvacijos bei finansinių galimybių?

Taip prieiname prie realybės, kad kai kuriems darbuotojams darbo vieta tampa labiau laiko praleidimo erdve, nei rezultato kūrimo vieta. Atsiranda požiūris, kad darbo vietoje neturėtų būti vertinama, kaip sekasi, nes „dirbu tiek, kiek man pavyksta“. Kitaip tariant, kyla nuostata: „Aš stengiuosi, kiek galiu, o darbdavys privalo užtikrinti, kad mano atlyginimas vis tiek kasmet kiltų dėl infliacijos ir ekonomikos augimo.“

Dažnai girdime lūkestį, kad darbdavys turėtų pasirūpinti viskuo: nuo mokymų ir mentorių iki sveikatos draudimo ar psichologinės pagalbos, nepriklausomai nuo asmeninių rodiklių. Kitas dažnas lūkestis – galimybė dirbti iš namų, kur darbas derinamas su kasdienėmis veiklomis: vaikų vežiojimu, sportu, namų ruošos darbais ar pomėgiais.

Ir visa tai būtų priimtina, jeigu atėjęs į darbą darbuotojas iš tiesų dirbtų aštuonias valandas. Ponas D. Dundulis, vienos didžiausių Lietuvos prekybos įmonių įkūrėjas ir vadovas, yra sakęs, kad jeigu darbuotojas nori žaisti tris valandas iš aštuonių, jam jis norėtų mokėti tik už penkias darbo valandas. (https://www.delfi.lt/verslo-poziuris/hr-savaite/dainius-dundulis-jei-darbuotojas-darbe-zaidzia-3-valandas-mokesiu-jam-tik-uz-5-120147877) Dar visai neseniai toks požiūris atrodė logiškas. O kiek valandų iš tiesų dirbame šiandien – ar neatrodo, kad jau dabar dirbame keturias dienas per savaitę?

Tad šiandien kai kuriose įmonėse realybė tokia, kad darbuotojai produktyviai dirba keturių dienų savaitę, nors į darbą ateina penkias. Patikėkite manimi: kartu nuomojomės biurą su viena tokia įmone, ir žmonių darbo vietoje po 15 valandos jau nebūdavo. Likusį laiką jie praleisdavo susitikimuose arba prie kavos puodelio.

Neabejoju, kad nemažoje dalyje įmonių, kuriose našumas matuojamas ne efektyviomis darbo valandomis, darbuotojai per šią „minkštos kultūros“ sukurtą terpę realiai dirba mažiau. Problema ta, kad vis tiek reikia ateiti penkias dienas, bet produktyvumas neretai atitinka trumpesnę darbo savaitę.

Vis dėlto šių metų LOGIN konferencijos metu pagaliau išgirdome realistiškesnį požiūrį: darbas pirmiausia yra vieta, kurioje turiu ateiti ir sukurti rezultatą. Konferencijos pranešimo metu buvo labai aiškiai pasakyta, kad dažnai vadovai ir HR skyriai tampa pernelyg nuolaidūs darbuotojams.

Bet ką daryti tuomet, kai šie du požiūriai susikerta? Atsakymas – samdyti HR‘ą, kuris turės „viską“ išspręsti. Kaip man sekėsi? Jau kitame įraše.