Disciplina ar komfortas: lyderio dilema šiuolaikinėje darbo kultūroje

Rašant ir kalbant apie vertybinį pagrindą atsiradus įvairovei turbūt nesistebiu ir tuo, kad daliai darbuotojų turbūt ir tada, ir dabar atrodau kaip beprotis, kuris gali ir leidžia sau dirbti nuo 7 valandos ryto ar 8 valandos vakaro. Jausdavau, kad ypač tie, kurių vertybės skiriasi nuo mano ir turime skirtingą suvokimą apie darbą, mane laiko tiesiog kvaileliu. Galbūt? Kodėl? Už ką?

Vis dėlto mano asmeniniai įsitikinimai ir tada, ir dabar išliko tokie patys. Aš noriu būti geriausias, nesvarbu, ką daryčiau. Esu ir noriu būti pirmas. Tuo pačiu į darbą žiūriu kaip į savo rezultatą, kurį vertins klientai, potencialus darbdavys ar net aš pats prieš save. Reprezentuoju save, o tai reiškia, kad turiu parodyti tai, kas geriausia kiek tik įmanoma.

B. Treisis mane taip pat išmokė, kad į darbą reikia ateiti pirmam ir palikti jį paskutiniam. Šiandien tai jau laikoma toksiškumu, nes sakyti, kad visko neišmoksi darbo metu ir reikia padaryti daugiau, yra toksiška ir prieštarauja balansui.

Mano įsitikinimas – kad jeigu noriu atsigerti kavos, tai ateisiu į darbą 15 minučių anksčiau, kad spėčiau tai padaryti ir darbus pradėčiau laiku. O tai, ko nespėju, pabaigsiu net jei reikės pasėdėti pusvalandžiu ilgiau. Kitaip tariant, teks išnaudoti tą laiką, kuris nepriklauso ir už kurį man niekas nemoka, nes tikiu, kad darbo dienai bėgant buvo momentų, kuriuos iššvaisčiau ir nedirbau. Kodėl? Jaučiuosi tiesiog atsakingas.

Taip pat vis dar tikiu tuo, kad „excellence“ yra ne vienkartinis įvykis, aktas ar darbas, bet įprotis. Tobulybės siekis, arba „excellence“, yra nuolatinių pastangų ir įdarbio rezultatas bei mąstymo būdas. Pasikartojantis, iteratyvus procesas tam, kad taptum geriausias.

Taip pat tikiu, kad nepaisant to, jog turbūt dauguma žmonių galvoja, jog visa tai yra talento klausimas, esu įsitikinęs, jog atsakymas yra nuolatinis kryptingas darbas ir stabilumo (angl. consistency) pasekmė.

Jau net esu rašęs apie tai, kad „excellence“ yra net ir tuomet, kai tavęs niekas nemato, o mano mamos aprašytas pavyzdys vaikystėje – puikus įrodymas, kurį galbūt pasąmoningai naudoju šiandien. Net tada, kai niekas nemato ir nežino, darai viską kaip įmanoma geriausiai.

Dėl šios priežasties mano įsitikinimai man sako, kad tada, kai nustoji ieškoti pasiteisinimų, kai nustoji jaustis, lyg dar vis reikia ruoštis nežinia kam, o iš tiesų pradedi, imiesi veiksmų, tik tuomet motyvacija nebetampa tokia svarbi kaip disciplina, apie kurią dabar tiek daug kalbama.

Pavyzdžiui, kitaip nei mes, vadovai, esame mokomi, man niekada nereikėjo būti įkvėptam kitų, niekieno neprašiau paaiškinti „why“ klausimo, kodėl turėčiau kažką daryti, nes visada šį atsakymą rasdavau pirmiau, nei būdavo užduodamas klausimas: „O kodėl aš tai darau?“

Man darbas yra savirealizacijos priemonė, nes nesuprantu, kam tada Nyčė rašė knygas, o Franklis išgyveno koncentracijos stovykloje ir rašė „Sielogydą“ bei „Žmogus ieško prasmės“, kuriose aiškiai apibrėžiama tai, kad pats turi susikurti gyvenimo prasmę, ir atsakoma į klausimą, kad „Netflix“ žiūrėjimas nėra gyvenimo prasmė.

Ir  mūsų įmonės kultūros lape esu pasiskolinęs R. Dalio mintį:

„Organizacija – mechanizmas, kurį sudaro organizacinė kultūra ir žmonės (TU!). Šie du elementai sąveikauja kurdami rezultatą, kuris savo ruožtu parodo visos organizacijos efektyvumą.“

Dar kita puiki mintis iš tos pačios R. Dalio knygos „Principai“:

„Darbas – tai (1) veikla, kuria užsiimdami užsidirbate pinigų, kad užsitikrintumėte norimą gyvenimo lygį arba (2) tai, ką darote siekdami įgyvendinti savo misiją.“

Ir prisipažinsiu, kad kartą prie visų esu pasakęs, kad man „nepatinka dirbti su žmonėmis“. Bet ne dėl to, kad žmonės būtų prasti ar nekokie, o dėl to, kad, mano subjektyviu niekuo neparemtu asmeniniu įsitikinimu, neturi reikėti įtikinėti darbuotojo dirbti, matyti prasmę darbe – visi ateinantys turėtų turėti tą prasmę ir siekti realizuoti save darbinėje aplinkoje vardan geriausio tikslo.

Kartais pagalvoju, ar apie tai šiandien galima rašyti LinkedIn“? Ypač lietuviškajame, kuriame vyrauja į vienus vartus stumiama idėja, kad visa tai kalba tik dinozaurai, kurie jau turi būti išnykę. Vis dažniau ir sunkiau pasidaro kalbėti apie turinį, o ne viršelį.

Dar labiau šį mano šiais laikais jau toksišku vadinamą mąstymo būdą paskatino tai, kad, kaip jau esu rašęs, mane supo tik tokie patys žmonės: bendraklasiai, artimieji, draugai, verslininkai, partneriai ir klientai, iš kurių mokiausi. O ir dabar mokymuose sutinkami vadovai, vidurinės grandies vadovai – visi, atrodo, mąsto taip pat, tik gal ne visada viešai išdrįsta pasakyti.

Kartais savęs paklausiu, ar su tokiu mąstymu šiais laikais būčiau geras, o gal toksiškas darbuotojas? Juk daro kitaip nei visi – ne balanso ieško, bet dirba daugiau. Kiti, nejaukiai pasijautę šalia manęs, klaustų: „Kodėl jis tiek daug dirba?“ Arba mokytų: „Reikia gi dirbti ne daug, o protingai.“ Kaip darbuotojas tuomet (tikriausiai ir dabar) sukelčiau kažkam neigiamų emocijų, o juk to daryti negalima.

Tad mano klausimas – kaip suderinti tokį supratimą apie darbą ir darbo požiūrį su šių dienų realijomis, kuomet visi kalba apie keturių valandų savaitę? Kai atėjus į darbą turi ne dirbti, o mokytis, ir darbuotojams reikia pataikauti.