Išsigandęs pradentasysis laisvai samdomas darbuotojas ir studentas tuo pat metu: kokią įtaką mano karjerai turėjo pirmieji studijų metai?

Praeitame įraše rašiau apie tai, kaip netikėtai susipažinau su PrestaShop 1.1 versiją darbuodamasis pirmajame ir vieninteliame savo etatiniame darbe. Šis, atrodytų, jog atsitiktinis žingsnis yra bene pagrindinis dėl kurio vėliau taip jau susiklostė, kad atsirado ir PrestaRock – bene geriausių PrestaShop sprendimų agentūra Lietuvoje.

Augant ir tobulėjant man kaip specialistui nenoromis ir su didele baime tapau jau nebe pagal autorines sutartis dirbantis, bet individualią veiklą vystantis asmuo. Pamenu, kad atsidaryti individualią veiklą buvo gal kokių dviejų ar trijų savaičių kankinamas sprendimas, kuomet bijojau mokesčių: kaip čia dabar reikės atiduoti vos ne trečdalį to, ką uždirbi. Bijojau, ar sugebėsi ir mokėsiu apskaityti tą individualią veiklą. Bijojau ir nežinojau, kaip tas sąskaitas-faktūras išrašyti reikės. O kas yra PVM mokėtojas ar ne PVM mokėtojas?

Vis dėlto sprendimas buvo priimtas ir tapau šįkart jau nepriklausomu laisvai samdomu specialistu.

Šiame gyvenimo etape, turbūt jau pirmajame ar antrame kurse turėjau stabilias pajamas iš nuolatinio programavimo darbo ir projektų. Mano bendrakursiai iš manęs vėlgi kaip ir toje mokykloje atsinešus straipsnį šiek tiek pašaipiai žiūrėdavo ir pašiepdavo mane, kad koks aš čia dar programuotojas universiteto nebaigęs.

Bet kaip tik neseniai sutikus vieną iš bendrakursių sulaukiau komplimento, jog štai skaitau tavo įrašus ir net niekada nebuvau pagalvojęs, kad tu dar besimokydamas nuolat dirbai. Taip! O pirmaisiais metais dar ir gaudavau stipendiją. Vėliau tik supratau, kad tam, jog gautum dešimtuką reikia įdėti keliskart daugiau energijos nei gauti tiesiog aštuonetuką ar devynetuką, ko man visiškai pakako.

Studijuodamas ir programuodamos susilaukdavau liaupsių iš dėstytojų, nes dažnai jau būdavau susidūręs su tam tikrai algoritmais ar projektiniais darbais realybėje ir tai jie labai vertino. Teko garbė universitete mokytis C++ dar esant bene pagrindiniai KTU Informatikos fakulteto legendai J. Blonskiui.

Mokymasis universitete iš tiesų paklojo reikšmingus programavimo, mąstymo ir gebėjimo mokytis pagrindus dėl ko šiandien dienai, esu įsitikinęs, kad jeigu nori tapti tikru programuotoju neužtenka pabaigti tiesiog kursus. Esu įsitikinęs, kad siekiant tikros programuotojo duonos ir karjeros geras programuotojas turi būti baigęs fundamentalų išsilavinimų, kitu atveju, jis liks tik „script-kid“.

Sudėtingiausi turbūt buvo pirmieji du kursai universitete, nes juose buvo daug abstrakčių dalykų ir atrodytų nesusijusių su programavimu kaip ta pati iš mokyklos laikų likusi matematika, fizika ar filosofija.

Vis dėlto esu be galo dėkingas matematikos dėstytojai Nijolei Janušauskaitei. Ši dėstytoja mane išmokė neįkainuojamo įgūdžio kalbėti su klientais tiksliai, naudoti tinkamas sąvokas bei apie tai, kad matematika yra mokslas apie tikslumą. Šiuo išmoktu įgūdžiu mano kolegos turbūt nesidžiaugia, nes net ir šiandien aš juos kankinu taip, kaip mums kankindavo dėstytoja, kuomet jeigu neatsako tinkamai ir nesuformuoja teisingų atsakymų ar klausimų, aš nesileidžiu į kalbas.

Pamenu, kaip dėstytoja net keturis ar penkis kartus perklausdavo to paties klausimo iki kol sugebėdavai atsakyti tinkamai ir teisingai: tiksliai, trumpai aiškiai, teisingomis sąvokomis, ne su savo interpretacijomis, o taip kaip yra. Šio įgūdžio ypač mokinu savo projektų vadovus, analitikus ir komandos vadovus, jog kartais ne taip pasakytas sakinys turi itin didelės reikšmės net ir ne konfliktinėse situacijose su klientu.

Dar vienas šios dėstytojos bruožas buvo apie tai, kaip sąžiningai ji sudarydavo mums užduotis ir egzaminus. Dėstytoja būdama sistemingas žmogus labai aiškiai sudėliodavo užduotis taip, kad net jeigu ir tu neturi talento ir loginio mąstymo vis vieną sugebėtum susirinkti teigiamą pažymį. O tiems, kas nori dešimt, visuomet būdavo šiek tiek sudėtingesnis, bet spręstas uždavinys. Ką tai reiškia? Reiškia, kad galėdavai pats nuspręsti, kiek nori įdėti darbo ir kokį pažymį gauti. Visur būdavo sistema, net atsiskaitymuose.

Daug studentų, o ir aš pats keikdavomės programuodami C++, nes atrodo, kad su juo nieko negali sukurti ir nieko negali išmokti ar nuveikti vertingo. Bet tie pirmieji du metai buvo ne apie kažkokio veikiančio produkto sukūrimą, bet apie išmokymą mąstyti, kaip programuotojui.

Pats J. Blonskis su savo dėstytojų programuotojų komanda mumis išmokė algoritmuoti. Per šio dėstytojo paskaitas mes kodą rašydavo ant popieriaus lapo be galimybės jį „debuginti“. Žiauriai nepatiko, niekas nekentė šitų atsiskaitymų, bet šiandien dienai suprantu, kad apskritai algoritminis mąstymas ir gebėjimas rašyti kodą, tai yra apie mąstymo būdą, o ne kodo užrašymą. Esu įsitikinęs, kad būtent šis įgūdis yra pats svarbiausias norint pasiekti sėkmės programuotojo karjeroje.

Fizikos dėstytojas, kurio pavardės nebepamenu, mums skaitydamas paskaitas liepdavo konspektuotis ir rašytis jo mintis. Atrodo labai keista ir senamadiška praktika, kuomet dėstytojas skaito savo konspektus, tuo pačiu juos aiškina bei liepia tiesiog rašyti ir konspektuotis vos ne žodį į žodį.

Šis dėstytojas ne tik, kad patvirtinto jau aprašytas B. Triacy mintis apie tai, kad rašant mes įsidėmime ir net nenorėdami išmokstame dalykus, bet ir mokytis būdavo ypač lengva atsiskaitymams. Atsiskaitymai būdavo vieni lengviausiu, o dėstytojo intarpuose aiškinimai ir mokymas priminė netgi sakyčiau Harward universiteto Youtube sukeltus filmukus. Ir nors fizikos mokslas visada būdavo man kiek sudėtingesnis, bet šitas dėstytojas sugebėdavo mums išaiškinti net sudėtingiausius dalykus.

Na, o fizikos laboratoriniai suformavo dar vieną neįkainuojamą įgūdį pravertusi vėliau darbe. Fizikos laboratorinius darbus šiaip jau galėdavai atlikti kaip nori, nes jie ir ne visada pasisekdavo. Bet apsiginti ataskaitą ir laboratorinio darbo tyrimo darbą buvo misija neįmanoma. Dėstytojai tiesiog be perstojo kabinėdavosi prie smulkmenų, vis, atrodo, specialiai vos ne kibdavo iki paraudonavimo, tačiau šie mokslai mane išmokė, kaip teisingai rašyti klientams specifikacijas, ataskaitas, paaiškinimus ir laiškus.

Net šiandien mes įmonėje turime labai aiškiai apibrėžtas taisykles, kaip klientui turime suformuoti klausimą: uždarą ir atvirą bei kada naudoti vienokius, o kada kitokius. Mes turime teisingo ir gero atsakymo gaires, kuriomis naudojasi visi: tiek testuotojai, tiek projektų vadovai, tiek programuotojai. Ir taip, aš taip pat kaip tie fizikos dėstytojai kabinėjuosi prie atsakymų ir grąžinu jos kolegoms iki tol, kol parašo atsakymą tokį, kokį reikia, o ne bet kokį į kurį klientas užduos vėliau dar dešimt klausimų ir bus beprasmis „ping-pong‘as“.

Šių laboratorinių metu aš supratau ir pagrindinius gyvenimo dėsningumus, pavyzdžiui, kad net jei nepasisekė laboratorinis ir negavai tinkamų rezultatų, turi parašyti geras išvadas. Jas tinkamai parašius turinio, galbūt niekas ir neskaitys arba bent jau supras, kad net įvykus klaidoms tu galų gale supranti dalyko esmę ir gebi paaiškinti, kodėl gavai išvadas ne tokias, kokių tikėjaisi.  

Šiandien, turiu pasakyti, man yra gėda, jog mano asmeniniame tinklaraštyje galite rasti įrašą apie tai, kaip planavau mesti studijas ir dvejojau apie tai. Tuomet būdavo labai didelė mada galvoti, kad tu gali būti programuotojas be išsilavinimo, nes juk jau uždirbi pinigus. O aš toks ir buvau ir netgi puikiai sekėsi.

Šiandien dienai galiu pasidžiaugti, kad baigiau neabejotinai geriausią aukščiausio lygio KTU universitetą, kuris yra vienintelis (ir kalbu iš patirties samdant) netgi negali lygiuotis su Vilniaus Universitetu. KTU yra, mano asmenine nuomone, vienintelė universitetinė mokykla Lietuvoje, kurie geba paruošti tikrus programuotojus.

Galbūt nebereikalo esu šio KTU alumni ir tuo pačiu mentorius, kuris stengiasi grąžinti tų „atsitktinių“ sutapimų karmos taškus bent vienam ar dviem studentams per mokslų metus bei padėti jiems augti, o galbūt tapti kažkokiu lūžio tašku į kažką daugiau.

Todėl galiu drąsiai šiandien pasakyti, kad į universitetą turite ne tik keliauti pažinčių, ką dabar mėgsta labai pabrėžti privačių brangiai kainuojančių universitetų marketingo specialistai, bet visų pirma ateiti išmokyti mokytis. Universitetas mano suformavo vieną ir pagrindinį įgūdį: gebėjimą nuolat mokytis ir augti. Tobulėti ir nesustoti profesinėje srityje. O tai, kaip paaiškės tolimesniuose mano įrašuose yra neatsiejama nuo karjeros sėkmės.