Mano pirmieji vadovo žingsniai ir realybė

Vienas KTU dėstytojas sakydavo, kad du programuotojai yra lėčiau už vieną. Netikėjau tuo, kol nepradėjome dirbti PrestaRock kaip komanda. Pasirodo, tai tiesa! Ir turbūt tai nėra susiję su programavimu, bet apskritai su darbu, kai atsiranda daug papildomo darbo vien tam, kad kitas atliktų tai, ką tu žinai. Apie tai prieš įsteigdamas įmonę nepagalvojau. Su kokiais dar sprogusiais burbulais susidūriau?

Vos pradėjus dirbti iš biuro po pirmosios euforijos, kad štai, aš įmonės vadovas, netrukau suprasti, kad neužtenka vien Skype chat‘o ir pokalbių tam, jog galėtum tinkamai paskirti užduotį, ją aprašyti: viskas pasimeta, dingsta, nebesupranti, kas ir apie ką, pasimiršta ir kt.

Kadangi tuomet tinklaraščius skaičiau vis dar nuolat ir intensyviai, buvau girdėjęs apie ką tik susikūrusius įrankius kaip, pavyzdžiui, Trello, ASANA. Mums pradėjus veiklą, dar tik buvo išleistos ir jų pirmosios versijos. Išmėginęs vos porą, rėmiausi kriterijumi, kad užrašyti užduotį turėtų būti ne sudėtingiau, nei parašyti ją tušinuku ant lapo, tad mano pasirinkimu natūraliai tapo ASANA, kurią naudojame iki šiol.

Norint, kad žmogus atliktų užduotį tinkamai, reikia ją ir tinkamai aprašyti, suformuluoti, susitarti pasitikrinimo vietas ir laikus, aiškiai nustatyti rezultatą, įvertinimo kriterijus. Na, tipinis delegavimas. Tik prisiminkime tai, kad aš esu nieko apie tai neišmanantis ketvirto kurso studentas. Kaip manote, ar nebuvo taip, jog iš penkių žodžių aprašo tikėjausi, kad naujasis kolega atliks užduotį? Tikėjausi! Ar taip būdavo? Tikrai NE!

Ir jeigu rasti įrankį projektų valdymui, vėliau laiko sekimui buvo daug paprasčiau, tai minkštuosius įgūdžius pradėjau formuoti turbūt po gerų trejų-ketverių metų nuo įmonės įkūrimo. Aš, įkūręs įmonę, dariau prielaidą, kad visi yra tokie patys kaip aš arba bent jau tokie patys kaip mano kolegos, kurie visuomet būdavo daugiau už mane patyrę. Reklamos agentūroje mokiausi iš išties puikaus, žinomo radijo laidų vedėjo ir rinkodaros sritį išmanančio projektų vadovo. JAV įmonėje programavimo mokiausi iš ilgametę patirtį turinčių specialistų, kurie visi buvo ne tik beveik dvigubai už mane vyresni, bet ir bene turintys tiek pat patirties, kiek man metų. Buvau burbule.

Pavyzdžiui, mano komandos pirmasis darbuotojas turėjo piktybišką polinkį vėluoti į darbą. Tai buvo jo pirmasis darbas, bet turbūt jis, dirbdamas pas mane, niekada taip ir nėra atvykęs lygiai 9 val. Visada ne anksčiau 9.20, o paklausus, kas nutiko, tiesiog atsakydavo, kad niekaip nesuspėdavo.

Aš apskritai iš tėvų ir kitų žmonių pavyzdžio buvau įpratęs ir turėjau suvokimą, kad jei prieš darbą nori atsigerti arbatos, tai į darbą ateini 8.45, kad spėtum tos arbatos pasidaryti, o 9 val. jau sėdėtum prie stalo ir dirbtum. Patikėkite – tik pirmosios savaitės, ir jau šokas. O dar tas vaikiškas mano verslo supratimas, kad juk kiekviena darbuotojo minutė turi būti išnaudota tik darbui, ir jeigu jis tik, neduok Dieve, kažką daro ne taip – juk tai nuostolis. Ateina 9.30, išeina 18 val., pietaudamas nuolat užtrunka ilgiau – juk bando mane apgauti: taip įsivaizdavau ir galvojau būdamas jaunas ir kvailas.

Tiesa, juokinga, bet per visą savo dabar jau dešimties metų karjerą kito į darbą vėluojančio darbuotojo neturėjau. Bet kaip tokią bėdą spręsti? Čia labai panašiai, kaip ir su projektų valdymo įranga – neturėjau nei jokio supratimo, nei įgūdžių, tad pirmasis atsakas – pyktis ir griežtas tonas bei „pasikalbėjimas“ apie tai, kad tu „privalai“ ateiti į darbą laiku, nes „visi taip daro ir taip normalu“. Faktas, kad tokie pokalbiai neveikia. Apie susitarimus su darbuotojais, ribų brėžimą tuomet taip pat nieko nebuvau girdėjęs.

Liūdniausia buvo tai, kad nesvarbu, kiek pyktumeisi ar priekaištautum, elgesys taip ir nepasikeitė. Pasikeisti ir negalėjo. O visa tai nepadėdavo santykio kūrimui, bet tuo pačiu ir pasitikėjimui savimi kaip vadovui. Aš dabar juk vadovas! Manęs turi klausyti.

Trečiasis burbulas sprogo turbūt apjungiant dvi skirtingas istorijas. Kai po pusmečio ar net daugiau bandėme pasisamdyti trečiąjį kolegą, burbulas ir supratimas, kad visi nebus tokie, kaip aš, sprogo. Tuomet atėjęs į darbą naujokas programuotojas kodą rašė ne metoduose klasėse, bet tarp jų. Sako, man neveikia kodas ir rodo keistas klaidas. Priėjęs pasižiūrėti matau ir nesuprantu: net ir šiandien nerandu tinkamo pavyzdžio paprastam, su IT nesusijusiam žmogui. Įsivaizduokite situaciją, kai reikia išvalyti kilimą, bet žmogus stovi, žiūri į lubas ir sako: nesuprantu, kaip čia tas lubas su tuo siurbliu siurbti.

Buvo labai blogai. Tuomet supratau, kad ne kiekvienas pasamdytas žmogus gali būti ir apskritai bus programuotoju. Pasikalbėjęs su savo antruoju darbuotoju suvokiau, kad pastarasis į IT rinką atėjo tiesiog vedamas kalbų apie didelį atlygį. Tuomet, pamenu, jis sakė, kad štai, man labai patinka istorija, moku istoriją net nesimokydamas, bet noriu būti IT specialistas vien dėl to, kad būdamas prastas čia vis viena uždirbsiu daugiau nei geras istorikas. Ir čia mano pasaulis porai sekundžių sustojo.

IT buvo mano gyvenimas nuo, kaip jau rašiau, turbūt apskritai trylikos ar keturiolikos, kai diegiau DOS ir svajojau apie kompiuterį. Na, o kitas kolega, su kuriuo jau buvome susidirbę, darydavo daug klaidų ir nepaisant to, kad taip pat IT sferą atrado panašiai kaip aš – dar vaikystėje, kitaip nei aš būdavo neatidus, tingus ir kaip tikri programuotojai nemėgdavo nei testuoti, nei tikrinti savo kodo.

Pirmieji mėnesiai ir štai aš su dideliu patenkintu asmeniniu ego be įrankių, kaip tinkamai deleguoti ar kas tas delegavimas, su dviem darbuotojais, kurių vienas ne savo srityje ir ne savo rogėse, o kitas – darantis daug klaidų, nepunktualus ir sunkiai sukalbamas. Ar ne nuostabi pradžia?

Apibendrinant turbūt tampa aišku, kad kai neturi nieko bendra su vadyba, įmonių administravimu ir valdymu, o verslas nutinka „savaime“, pritrūksta ne tik elementarių įrankių, kaip, pavyzdžiui, programinė įranga, skirta bendrauti, pasidalyti užduotimis ir sekti jas, bet ir vadovams būdingų minkštųjų išteklių, kaip dirbti su žmonėmis, ką jiems sakyti, kaip sakyti ir bendrauti, jau nė nekalbant apie tai, kad atrankų metu neužtenka tiesiog pasikalbėti su žmogumi ir pažiūrėti, ar jis padoriai ir tinkamai atrodo, kad jį priimtum į darbą.