Apie kritikos baimę. Ką jie pagalvos? Ką pakomentuos?

Keista, kad rašau šį straipsnį. Keista, nes esu profesionalus tinklaraštininkas apleidęs šį amatą. Vis dar nuolat giriuosi, jog su a. a. Džiugiu Paršoniu vystėme didžiausią tuomet nežinau.lt tinklaraštį Lietuvoje. Vėliau su kolegomis bendromis jėgomis kūrėme FWD.lt, o mano Smaizys.lt lietuvių ir anglų kalbomis taip pat buvo pildomi nuolat.

Tad iš kur pas žmogų, kuris jau būdamas 16 metų užsiregistruoja vieną pirmųjų Lietuvoje domenų su diakritiniais ženklais Šmaižys.lt po beveik dešimties metų atsiranda kritikos baimė. Ką daryti, kad ją įveikti? Sužinosite, kuo baimė skiriasi nuo nerimo. Kas yra realybė, o kas tikrovė? Aptarsiu savo būdą, kaip įveikti kritikos baimę.

BAIMĖ AR NERIMAS?

Pirmiausia, užduodu sau klausimą, ar tikrai tai baimė. Esu analitikas, todėl visuomet viską pradedu nuo sąvokų. Iš tiesų tai ne baimė, o nerimas.

Baimė dažniausiai yra tikro, realiame pasaulyje esančio pavojaus emocija. Pavyzdžiui, važiuojant automobiliu pradedi slysti ar bėgi nuo kaimynų agresyvaus šuns. Nerimas siejamas su stresu, tačiau turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad nerimas yra baimės forma, kuomet nėra aišku, ar baimė tikra, ar tik menama. Nerimas dažniausiai būna baimė apie kažką, ko gali apskritai neįvykti arba nėra fiziškai realiame pasaulyje.

Kuomet esi jaunas ir ambicingas, neretai negalvoji apie tai, ką pagalvos kiti, o tiesiog darai, nes esi dar ambicingas ir ryžtingas. Kažkuriuo metu supranti, kad galbūt nežinai tiek daug, kiek turėtum ir tada pradedi save nuvertinti. Čia jau tas mano minėtas Dunning-Kruger dėsnis vis kartojamas. Galvoju, kad buvau įkliuvęs nemažai į šio dėsnio spąstus.

Esu tas, kuris visada orientuotas į rezultatą. Ir ne bet kokį. Aš visada noriu ir darau, jog būtų geriausia. Projektas optimaliais kaštais, klientai gauna geriausius sprendimus, darbuotojai patenkinti, tačiau realybė dažnai būna kitokia. Projekto nesuspėji įgyvendinti laiku, klientas nenori mokėti už gerą sprendimą, o ant darbuotojo pakeli balsą, kuomet to visiškai nereikia daryti.

Ir tada sustoji. Pradedi domėtis, o tada supranti, kad štai ir rašyti gal visai nebemoki, nes „storytelling“ nėra. Štai, ir vadovas esi ne koks, nes nesupranti, kaip tuos darbuotojus motyvuoti. O dar jeigu kas sukritikuoja, iš vis norisi slėptis po lapais ir sakyti: taip, taip, aš kaltas.

SPRENDIMAS: STEBĖTI SAVE, NESUMAIŠYTI TIKROVĖS IR REALYBĖS

Taigi, ką daryti? Anksčiau darbuotojų klausdavau, kokių mokymų jums reikia. Tikėdavausi, kad patys pasakys, ko nežino ir nemoka, o aš galėsiu trumpą pusvalanduką skyręs juos išmokyti, suteikti naujų įgūdžių. Įdomus dalykas tai, kad dažnai man neatsakydavo, ko jiems trūksta. Keista, ar ne? Galvodavau, kas čia ne taip, kad žmogus negeba atsakyti į tokį paprastą klausimą.

Paaiškėjo, kad kuomet nežinai, ką darai ne taip, vargiai gali pasakyti, ko tau trūksta. Prisiminiau save vadovo karjeros pradžioje. Aš irgi nežinojau, kad reikia išmokyti aprašyti procedūras, vesti grįžtamojo ryšio pokalbius. Tiesiog net nežinojau, kad tokie būna. Tad, kaip tu nežinodamas, ko nemoki, gali atsakyti į klausimą, ką tau reikia išmokti?

Turi stebėti save. Ir mano patarimas visuomet prisiminti, jog kaip ir nerimas su baime, taip ir tikrovė ir realybė yra šiek tiek skirtingos sąvokos.

Realybę yra lyg upė tekanti per mus visus. O tikrovę tai, kaip mes individualiai kiekvienas tą realybę patiriame. Jūsų tikrovė gali būti kitokia nei manoji. Siūlau įsivaizduotų upės vagą ir du didžiulius akmenis joje. Įsivaizduokite, jog jūs esate akmuo arčiau kranto, kur smėlis seklesnis, o vanduo teka lėčiau. O aš tas, kur viduryje, visiškai paniręs.

Realybė pro mus teka vienoda. Ta pati upė. Tačiau upės intensyvumą mes patiriame abu skirtingai. Aplink jus apibėgantis vanduo šiltesnis, nes gaunate daugiau saulės. Aš būdamas akmuo giliau tą pačią upę patiriu vėl kitaip. Galbūt aplink mane netgi vandens srautas didesnis nei apie jus ir pan.

Kiekvieno mūsų tikrovė apie tą pačią realybę skiriasi. Tai gerai ir blogai. Svarbu, suprasti, kad mes operuojame vieni kitų tikrovėmis, o ne realybėmis. Svarbu stebėti save, kokioje aš tikrovėje ir ar mano tikrovė neiškreipta, o gal veikiau reikėtų sakyti subalansuota, nes nėra vienos teisingos tikrovės.

• Jeigu mano tikrovė tokia, ar yra priežasčių dėl ko negaliu ja dalytis ir rašyti apie ją?
• Jeigu mes visi turime savo tikrovės, ar turėčiau išgyventi dėl tų, kurie mato viską kitaip, o gal net ir piktą komentarą dėl to parašo?
• Galbūt turėčiau susitarti su savo skaitytojais žaidimo taisykles? Nedvejoti pasinaudoti blokavimo ir trynimo mygtukais.

Kviečiu atpažinti, jog mūsų tikrovės skiriasi, priimti ir suprasti kitų tikroves, o savąją dalytis.

PRIIMTI SAVE TOKĮ, KOKS ESU. PASISLĖPTI VIS TIEK NEPAVYKS.

Pamenu, kaip skaičiau vieną Benedikto Gylio interviu, kuriame kalbėjo apie Bitonomiją knygos rašymą, jog nerimavo ją išleisti vien dėlto, kad dvejojo, ką pasakys apie ją kiti. Nepamirškime, kad ši knyga puiki santrauka pagrindinių sąvokų ir darbo su internetu pradžiamokslis, kurio Lietuvoje nebuvo, o iš populiarintas jis buvo ypač stipriai.

Vis dar skaitau asmeninių prekės ženklių kūrėjų įrašus LinkedIn apie tai, kaip jie drąsinu vadovus ir darbuotojus rašyti daugiau, nebijoti atsiskleisti. Kas mus stabdo?

Esu įsitikinęs, kad antras žingsnis, tai priimti save tokį, koks esi. Nėra tobulų rašytojų, nėra geriausio vadovo, darbuotojo. Net ir tas toksiškas vadovas (ar čia ne apie Elon Musk ir Steve Jobs kalbame?) dažnai pasiekia tokių rezultatų apie kuriuos net nesvajojame.

Dažnai galvojame, jog mums pavyks pasislėpti. Arba bent jau norėtumėme, jog taip būtų. Facebook’as, Instagram ir kiti padeda mums tai daryti paslėpdami nepatinka mygtukus. Jaunesniajai kartai apskritai kitokia nuomonė nei jų tampa isterijų priežastimi.

Tik bėda ir tiesa, kad nepasislėpsime. Ar rašysime, ar nerašysime, tie, kurie su mumis būna santykyje poroje ar darbe vis tiek išjaus mumis tokius, kokie esame. Vieną dieną geros ir pakylėtos nuotaikos visus apkabinančius, o kitą dieną reiklius, principingus ir gal net piktus.

Kartais mus gali apsėsti ir kitas įdomus sindromas vadinamas apsišaukėlio sindromu. Mums gali pasirodyti, kad nuolat žinome mažiau, kad esame ne savo rogėse ir kad tuoj kas ateis ir išaiškins, jog neturėtumėme čia būti. Bet galbūt tai kuklumas? Jeigu esame nuoširdūs su savimi, aiškiai suprantame, jog nežinome ir nežinosime visko apie savo specialybę, ar reikia bijoti klausti, bijoti būti kukliam.

Esu įsitikinęs, jog kuklumas ir supratimas, kad ne viską žinau ir niekada nesužinosiu neturėtų būti baimė. Veikiau teigiama savybė, leidžianti mums augti ir tobulėti. O žolė pas kitą visuomet bus žalesnė.

• Ar verta slėptis, jeigu net ir viena mintis kažką gali pakeisti? Kas bus jeigu ji neišvys dienos šviesos?
• Ar nemaišome savo kuklumo su baime būti išaiškintu apsišaukėliu?
• Ar turėtumėme bijoti kitokios nuomonės, jeigu suprantame, kad ji gali būti teisinga?
• O galbūt tiesiog bijome priimti save? Kas blogiausio nutiks, jeigu jie pamatys, kad aš nežinau visko? 

Kviečiu nebesislėpti, o priimti save su trūkumais, kuriuos visada galima paversti privalumais. Kuklumas dar nieko nepražudė, o baimė gali. Baimės veikiami mes sustingstame, tad kviečiu kovoti su savo nerimu apie tai, ko galbūt niekada net ir neįvyks.

SUSITARIMAS SU MANO SKAITYTOJAIS

Susitarimai yra atsakymas į bendras žaidimo taisykles. Kviečiu susitarti, kaip bendrausime ir nusibrėžti vieni kitų ribas.

Drąsiai sakau, jog esu pažeidžiamas, tačiau tokiu nebijau būti. Aš noriu augti, noriu mokytis, o tuo, ką sužinojau, noriu dalytis. Tikiu, jog mano pasidalytos mintys galbūt įkvėps, o gal padės atpažinti savo bėdas, pasijausti, kad ir jūs buvote tokioje situacijoje. Nebijau klausti, nebijau diskutuoti ir pasirodyti apsišaukėlis.

Mes ir jūs mano skaitytojai turime skirtingas tikroves, tad gerbkime vienas kito tikrovę. Nepamirškime, kad vienos teisingiausios nėra. Tik pasidalinimas ir grįžtamasis ryšys, kad ir koks jis bebūtų, teigiamas ar neigiamas, gali padėti mums drauge augti. Konsultantai dar neseniai kartojo, jog grįžtamasis ryšys yra dovana, o dabar sako, kad nevisai, nes nemalonu jį priminti. Esu įsitikinęs, jog be grįžtamojo ryšio pokyčiai neįmanomi. Nežinodamas, ko nemoki, niekada nesuprasi, kokių įgūdžių turi įgauti.

Tam, kam nepriimtinos šios taisyklės, turi pasirinkimą neskaityti, nediskutuoti ir nebendrauti.

Padėkime vieni kitiems tobulėti. Pasinaudokime savo pasirinkimais.

Paveikslėlio autorė  Gerd Altmann rasta Pixabay